Apie Lietuvos provinciją – geografinę, socialinę, kultūrinę – kalbasi dviejų kartų atstovai: kelių Panevėžio krašto laikraščių, kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ įkūrėja, ilgametė redaktorė, rašytoja Liuda Jonušienė ir Panevėžio alumnas, buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, publicistas, 2014 m. Tolerancijos žmogus, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.

L. J.: Norėčiau, kad COVID-19 pandemija, karantinas, sudėtinga kone naujausio pasaulinio karo situacija neturėtų per didelės įtakos mūsų pokalbiui amžina ir nesenstančia – provincijos – tema. Mane tam paskatino neseniai girdėtas Tavo interviu, kurio metu prasitarei, kad faktas, jog gimei ir augai Panevėžyje, Tavo gyvenime reiškiasi kaip stigma. Drastiškas jauno, na gerai, dabar jau pakankamai brandaus puikią humanitaro karjerą sostinėje darančio žmogaus prisipažinimas. Bet, kaip dabar madinga sakyti, koks tokio teiginio turinys?

D. P.: Aš turėjau mintyje, kad taip kažkada jaučiausi ir prireikė daug sąmoningų pastangų suvokti, jog tai kaip tik yra privalumas, o ne trūkumas, problema. Tam, kad pamilčiau Panevėžį, prireikė iš jo išvykti. Ir tik išvykęs suvokiau, kiek daug iš ten išsivežiau – kalbu ne vien apie puikius mokytojus, šviesius vaikystės prisiminimus su tėvais ar seneliais. Kalbu apie tai, kad miestas formavo mano estetinę pajautą ir todėl taip mėgstu pramoninę architektūrą. Tad ir Vilniuje iš senamiesčio su jo bažnyčių bokštais panūstu pabėgti į priemiesčius, kur dangų jau raižo ne kryžiai, o kaminai. Panevėžio asfaltas formavo ir mano kūrybingumą, nes vasarą leidžiant dienas vienam, kai visi išvažiavę pas senelius į kaimą, neišvengiamai tekdavo prisigalvoti veiklos. Dėl to ir šiandien manau, kad nuobodulys yra ne problema, o privilegija, kurią pajutęs gali griebtis kūrybos – susikurti savąjį svajonių pasaulį asfalto pilkumoje. Dabar suvokiu – Panevėžys žadino mano alkį veržtis kažkur studijuoti, dirbti, keliauti, nes jis niekad neleido nusiraminti manant, jog gyvenu savipakankamoje aplinkoje, viską turiu, ir nėra čia ko persistengti. Panevėžys visada ragino dairytis į horizontą ir imtis tyrinėti, kas gi ten slypi. Už tai taip myliu Panevėžio traukinių stotį, kur su seneliu eidavome sutikti ir išlydėti traukinių, kurie buvo kelionės, naujovių, naujų potyrių simbolis. Mane ko gero labiausiai masino kelionės idėja, o ne tikslas nuvykti į vieną ar į kitą tašką. Džiaugsmas yra pats kelias, rengimasis jam.

Kitaip tariant, kaip stigma reiškiasi ne faktas, kur gimiau ar kada gimiau, bet tai, jog kadaise buvau sau įsikalbėjęs provincializmo sindromą, skatinusį manyti, neva ne aš, o aplinka kalta, kad čia gyvenimas kažkoks nevisavertis, kad trūksta to ar ano, kas yra kažkur kitur. Toks provincializmas skatina reikalauti, o ne pačiam būti atsakingu kūrėju. Jis atima atsakomybės jausmą. Viso to suvokimas mane galiausiai paskatino nustoti piešti Panevėžį kaip vietą, kur be „Ekrano“ futbolo komandos nieko gero nėra. Dėl to, kad kadaise norėjau kuo greičiau pabėgti iš šio miesto, šiandien net jaučiu jam skolą. Tai regiu kaip pozityvų dalyką, nes tikra meilė yra sąmoningas apsisprendimas, o ne aklas žingsniavimas nekvestionuojant, neklausinėjant, užgniaužiant abejones. Todėl šiandien drąsiai galiu sakyti – myliu tai, ką kadaise laikiau savo minusu.

Šitai labai atvirai pasakoju, norėdamas paskatinti jaunus žmones nežvelgti į tikrovę kaip į juodą ar baltą. Egzistuoja daugiau spalvų, atspalvių, kiekviena aplinka kažkuo apdovanoja, o kažko joje trūksta. Tai ir yra mūsų kūrybingumo sąlyga. Mažesni miestai, miesteliai – ne minusas ar nuosprendis, bet kaip tik vietos, kuriose gimsta mūsų alkis. Aišku, kai kas dabar sako, kad aš į Panevėžį pradėjau žvelgti romantiškai, per idealizuotą išsivežtų prisiminimų prizmę, kur spalvų nebemaišo kasdienybės rūpesčiai. Galbūt tame ir esama tiesos. Dėl to man svarbus klausimas – kaip į Panevėžį žvelgia ten likusieji?

L. J.: Oi, Donatai. Ir vėl parašei kone odę Panevėžiui, nors jis Tavo atmintyje liko kaip pramoninis pilkokas miestas, garsėjęs tik dėl „Ekrano“ futbolo komandos bei, svarbiausia, atgavus Nepriklausomybę įgyto lietuviškosios Čikagos vardo. Tada buvai dar vaikas, o mano gyvenime tie kruvini miesto istorijos puslapiai, kad ir kaip kontroversiškai skambėtų, mus – to meto trisdešimtmečius – vadavo iš provincia­lų komplekso. Dirbome neprasčiau už sostinės ir net užsienio žurnalistus. Mano laikraščio korespondentė anksčiau už policiją atsidūrė „Svainijoje“, kur buvo iššaudyta visa gauja reketininkų. Nuotraukas iš mūsų pirko kitų šalių naujienų agentūros, kas tuo metu dar nebuvo labai įprasta. Mus daug kas kaltino kraujo ir skandalų vaikymusi, bet mažai kas žinojo, kokia buvo tokios visiems rūpimos informacijos kaina. Už savo redakcijos durų esu radusi šovinių, laimei, nepadegto degaus skysčio butelį. Buvom pirmas biuras Panevėžyje, susidėjęs neperšaunamo stiklo langus. O vieną naujametį savo kolektyvo vakarėlį surengiau „Nevėžio“ viešbučio 13-ajame aukšte netrukus po to, kai buvo sprogdintas šio viešbučio liftas. Neslėpsiu, keltis juo buvo baugoka… Taigi, skaudžia kaina, tačiau tiek tūkstantinėmis miniomis garsėjęs Sąjūdžio laikais, tiek po jo stojusiais „tulpinių“ siautėjimo metais Panevėžys tarsi ūgtelėjo – didmiesčio prasme. Tačiau neilgai trukus penktasis pagal dydį šalies miestas ėmė katastrofiškai fiziškai mažėti. 1990-aisiais jame gyveno per 140 000, dabar nesiekia ir 86 000 gyventojų. Buvome darbininkiškas, bet – šiek tiek paradoksaliai – teat­ro ir žaliausias bei kompaktiškiausias Lietuvos miestas. Dabar – joks… Kėdainiai, Utena, Rokiškis dažnai skamba spalvingiau.

Esu gimusi ne Panevėžyje, tik būdama trejų su tėvais iš Kazachstano grįžau pas senelius, beje, irgi gyvenusius šalia geležinkelio, todėl laikau save trečios kartos panevėžiete. Lietuviškai išmokau žaisdama su gatvės vaikais. Pati šiek tiek stebiuosi, kad niekada nekalbėjau ir nemoku tarmiškai. Ir neprisimenu, kad tiek pradinėje, tiek vidurinėje būtume šnekėję ne bendrine lietuvių kalba. Gal todėl, kad neturėjome tarmiškai kalbančių mokytojų? Po baigiamųjų mokyklos klasių vasaromis kelios merginos su vaikinais gelbėtojais važiuodavom į Nidą. Nei ten sutiktiems vilniečiams, kauniečiams, klaipėdiečiams, nei mums patiems nė nekildavo minčių, kad esame iš „profkių“ miesto. „Profkių“ miesto įvaizdžio pojūtis atėjo vėliau. Kai bent porą dešimtmečių Panevėžys ūžė ir graudinosi, kad neturi aukštosios mokyklos ir dėl to, esą, netenkame metropolio statuso.