Indrė Bručkutė

PRINCAS ANT TREČIO LAIPTO

Indrė Bručkutė (gim. 1994) – dramaturgė, scenaristė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi kino dramaturgijos studijas, viena iš pagrindinių šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ iniciatorių ir organizatorių. Rašytojos tekstai turi savitą lengvai atpažįstamą stilių – šių dienų visuomenės vaizdavimą pasitelkiant absurdą. Juose plėtojamų istorijų nuspėti neįmanoma, o likti paniurusiam sekant netikėtumų kupinus siužetus – labai sunku. Tuo įsitikinti padės ištrauka iš vieno veiksmo absurdo pjesės „Princas ant trečio laipto“ (2020).

„Buvo 2020-ųjų ruduo. Į galvą spraudėsi vis daugiau apmąstymų apie atsakomybę – asmeninę ir kolektyvinę. Tuomet neiškentusi prisėdau ir porą savaičių rašiau šią pjesę, nes tam tikra absurdo forma tai išsiaiškinti atrodė paprasčiau. Natūraliai iškilo dramaturgijos klasikos, su kuria norėjosi polemizuoti ar apie ją juokauti, įvaizdžiai. Dabar matyti, kad kūrinyje kalbama ir apie atsakomybę, ir apie teatrą. Parašius, žinoma, kilo daugiau klausimų nei atsakymų, bet atidėjau juos ateičiai. Pirmoji šios pjesės versija pabaigta, tačiau tolimesnį jos likimą dar sprendžiu, nes vis iš naujo persvarstau – kirsti Princui galvą ar ne“, – sako dramaturgė.


(Pjesės ištrauka)

II scena

Juokdarė pakyla nuo antro laipto, atsistumia vežimėlį, pilną duonos, ir atsistoja viduryje scenos. Princas visą laiką guli ant trečio laipto. Beatričė prieina prie Juokdarės, ši paduoda jai kepalą duonos. Beatričė pradeda ją laužyti, trupinti ir mėtyti po sceną.

BEATRIČĖ. Va, atvažiavo, užmušė tėvelį ir išvažiavo. Atvažiavo, užmušė brolelį ir išvažiavo. Atvažiavo, užmušė motulę ir išvažiavo. Tik manęs niekas neatvažiuoja.

JUOKDARĖ. Ką čia darai? Ant žemės trupini!

BEATRIČĖ. Čia balandžiams, kad neišalktų. Svarbu ne tik savim rūpintis.

JUOKDARĖ. Matei bent kartą balandį čia kur nors?

BEATRIČĖ. Ne, bet jeigu pasirodytų, tai iškart suprastų, jog aš – svetinga.

JUOKDARĖ. Tu esi durnė.

PRINCAS (vis dar gulėdamas). Išmintinga moteris.

BEATRIČĖ. Kaip suprasti?

JUOKDARĖ. Vėliau paaiškinsiu.

Paulauskė taip pat prieina duonos, pasičiumpa kelis kepalus ir juos apsikabinusi laiko prie savęs.

BEATRIČĖ. Duokit vieną kepalą.

PAULAUSKĖ. Savo turėk.

BEATRIČĖ. Aš savo paaukojau balandžiams.

PAULAUSKĖ. Tvarkoj, imk vieną, bet iš lėto valgyk, nesigrūsk viso.

Kol moterys šnekasi, Princas išsliūkina iš scenos. Iš užkulisių pasigirsta Princo balsas, imituojantis trimitus.

PAULAUSKĖ. Mesk kepalą, Princas atvyksta.

BEATRIČĖ. Sakei lėtai valgyt!

PAULAUSKĖ. Mesk, sakau!

BEATRIČĖ. Manęs atvyko! Atvažiuos, nugalabys mergelę ir išvažiuos. Aš visad taip norėjau karjeros.

PAULAUSKĖ. Kokia čia karjera? Mesk kepalą ant žemės, sakau!

BEATRIČĖ. Aukos. O ką? Labai prestižinė karjera. Nedaugeliui žmonių pasiseka jomis tapti.

Beatričė ir Paulauskė išmeta kepalus ant žemės. Juokdarė juos susirenka atgal į savo vėžimėlį. Įeina Princas švariais baltais marškiniais.

PAULAUSKĖ. Princas atvyko!

BEATRIČĖ. Atvažiavo!

JUOKDARĖ. Atėjo.

Princas prieina prie jų, jos visos mandagiai nusilenkia kaip kilmingajam.

PRINCAS. Kas čia jūsų žemėse vyksta? Kas neramina jus, moterys?

BEATRIČĖ. Aš taip jūsu laukiau.

Princas mandagiai linkteli galva, atsisuka į kitas moteris.

PAULAUSKĖ. Netvarka mūsų kieme. Netvarka ir nešvara. Aš du vaikus auginu viena, vienas beveik namuose nesirodo. Slampinėja gatvėmis, saulėgrąžas gliaudo ir spjaudo. Aš nebespėju paskui jį.

PRINCAS. Tai ką aš, didis jūsų gelbėtojas, galėčiau padaryti?

PAULAUSKĖ. Matot tas dvi šieno kupetas?

PRINCAS. Matau.

PAULAUSKĖ. Jos jau taip seniai ten.

BEATRIČĖ. Tikrai, mano baba su jomis augo, mano tėvelis su jomis augo, aš nuo vaikystės jas mačiau.

PAULAUSKĖ. Ir niekas mums nepadeda jų patraukti.

BEATRIČĖ. Aš galiu net save atiduoti, kad tik jūs patrauktumėt mums jas iš akių.

Princas prieina prie šieno kupetos, apžiūri ją, patyrinėja, pauosto.

PRINCAS. Įdomu.

JUOKDARĖ. Pasakykit, Prince, kaip ten sostinė atrodo?

PRINCAS. Sostinė? Sostinė žaliuoja, turtingėja. Pasistatėme skulptūrą ir fontaną, dabar tikrai kas nors atvažiuos mūsų duonos valgyti.

BEATRIČĖ. Kaip norėčiau kada nors sostinėje apsilankyti!

Princas išsigąsta.

PRINCAS. Kam jums tos sostinės? Sėdėkite čia, savo kiemą prižiūrėkit. Sostinėje ir taip pakankamai žmonių. Klausykite, o kam šitos kupetos priklauso?

PAULAUSKĖ. Kaip tai kam? Niekam!

PRINCAS. Tai kas jas čia pastatė?

BEATRIČĖ. Svarbu jūs jas išneškite!

PRINCAS. Ne, tai turėtų padaryti šeimininkas. Jeigu mes iš niekur nieko tiesiog išmesime, o pas mane į rūmus pasibels koks nors valstietis ir pareikalaus grąžinti jam kupetas, ką aš tuomet darysiu?

Žymos: