Praėjusio šimtmečio pradžioje Kaune gimęs vienas įtakingiausių ir novatoriškiausių XX a. prancūzų mąstytojų Emmanuelis Levinas (1906–1995) šiandien vis dažniau sugrįžta į Lietuvos laikinąją sostinę įvairiais mūsų atminties pavidalais. Vienas jų – Prancūzijos teatralų Isabelle’ės Adelus-Suran ir Vincentʼo Adelus Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatytas monologų, dialogų ir judesio spektaklis „Veidas / Visage“, besiremiantis E. Levino filosofiniais tekstais bei įrašytais interviu.

Mintis su šio tarpdisciplininio performanso kūrėjais pasimatyti NKDT bibliotekoje nuskambėjo kaip turiningo pokalbio pažadas. Maloni nuostaba, kad teatras tokią turi, juos lydėjo viso susitikimo metu, be to, menininkams buvo malonu prisiminti asmeninius atradimus Prancūzijos bibliotekose gilinantis į Levino asmenybę. Šios vietos magija veikė dar ir todėl, kad paties mąstytojo tėvas vertėsi knygų verslu, Kaune turėjo knygyną, o tris savo vaikus ugdė Biblijos dvasia ir mokė hebrajų kalbos (šeima namuose šnekėjo jidiš, lietuviškai ir rusiškai). Vis dėlto, pokalbį pradėjau nuo itin vizualios afišos, visą rudenį iliuminuojančios pagrindinį įėjimą į teatrą. Tiek Isabelle’ė, tiek Vincentʼas neslepia, kad praeinant Laisvės alėja nuolat matyti joje įrašytus savo vardus – ne tik malonumas, laimė, garbė, bet ir atsakomybė, įpareigojimas. Taigi, būsenų samplaika, kuri, kaip pabrėžia I. Adelus-Suran, žvelgiant iš moralės filosofijos perspektyvos yra labai leviniška. „Spektaklio plakate, programoje regėti savo vardus, taip pat išvysti tam tikrų mizanscenų nuotraukas su keturiais Lietuvos aktoriais – Motiejumi Ivanausku, Mariumi Karoliu Gotbergu, Povilu Jatkevičiumi ir Artūru Sužiedėliu – tai tarsi matyti savo veidą, o šis – vienintelė kūno dalis, kuri paprastai būna nepridengta ir kuri, anot Levino, yra pati morališkai pažeidžiamiausia žmogaus zona. Kai mudu su Vincentʼu klausomės artistų tariamų tekstų, kai žvelgiame į jų akis, kai pastebime jų drovumą ar juoką, šitų emocijų kamuolyje jaučiame patį Leviną, kuriam, išgyvenusiam Antrąjį pasaulinį karą, minėtieji dalykai buvo labai svarbūs.“

Vienas iš idėjos į sceną perkelti žymiojo mąstytojo mintis ir taip tarsi sujungti dvi 2022-ųjų Europos kultūros sostines – Kauną ir Liuksemburgo miestą Ešą prie Alzeto (Esch-sur-Alzette) – autorių buvo šio filosofo atminimo puoselėtojas bei jo darbų tyrinėtojas Viktoras Bachmetjevas. Premjera balandį Ešo teatre, o lapkritį – Kauno, anot Vincentʼo, išryškina du dalykus: Levino idėjos mums leidžia pamatyti, kiek panašios yra dvi kultūros ir kiek jos skiriasi. Tai, kad tiek pats mąstytojas, tiek kiti jo pavardę tariantys bei rašantys žmonės išsaugojo lietuvišką galūnę (ji taip pat skamba lietuvių, prancūzų, hebrajų kalbomis), rodo itin pagarbų ir stiprų Levino ryšį su gimtąja vieta bei nekitusį jo požiūrį į savo kaunietišką žydų kilmę, kas spektaklio kūrėjams buvo itin svarbu. Beje, pasaulyje garsus skulptorius Jacquesʼas Lipchitzas, kad ir kur begyventų – Paryžiuje, Romoje ar Niujorke, – visuomet pabrėždavo, jog yra gimęs Druskininkuose, ir jam būdavo nė motais, kad šis vietovardis daugeliui absoliučiai nežinomas.

Būtent NKDT bibliotekoje su Isabelle’e bei Vincentʼu gurkšnodamas kavą priėjau prie rašytojo Romaino Gary ir filosofo Emmanuelio Levino paralelės, jungiančios su Lietuvos kontekstu. Nežinau, ar šiedu su mūsų šalimi susiję prancūzų kultūros atstovai buvo pažįstami, ar bent vienas apie kitą girdėję, tačiau Vilniui šiandien „atstovaujančio“ R. Gary vardas prancūzams yra tarsi Lietuvos sinonimas, o lietuviams – Prancūzijos. Jo romanas „Aušros pažadas“ įtrauktas į Prancūzijos švietimo bendrojo lavinimo programas, tad net ir su literatūra glaudžių ryšių neturintis prancūzas, apsilankęs Vilniuje ir pamatęs skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrinį su kaliošą prie krūtinės spaudžiančiu berniuku, iš karto pajunta svetimame krašte aptikęs kai ką sãvo. Filosofijos disciplina Prancūzijoje taip pat privaloma, tad Kaunui „atstovaujantis“ E. Levinas bent šiek tiek prasilavinusiam atvykėliui iš šios šalies irgi yra žinoma figūra. Tiesa, dažnas turistas nustemba išgirdęs, kad garsusis filosofas gimė būtent Kaune, žydų šeimoje, šnekėjo lietuviškai, rusiškai, vokiškai, o prancūziškai išmoko ir savo filosofinę kalbą suformavo skaitydamas prancūzų literatūros klasiką, ypač Marcelį Proustą, Charlesʼį Baudelaireʼą bei poetus simbolistus (mėgstamiausias – Stéphaneʼas Mallarmé). „Levinas nėra filosofas-pasakotojas, jo minčių naratyvas toks sudėtingas, kad dažnam sakiniui tarsi reikia papildomo komentaro ar specialisto paaiškinimo, o kartais – net labai konkrečių paties autoriaus gyvenimo detalių; nepakanka žinoti, kad mąstytojas studijavo filosofiją Strasbūro universitete, mokė žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau dėstė Sorbonos universitete, rašė ir redagavo straipsnius, knygas. Tam, kad perprastum tokius jo darbus kaip „Laikas ir Kitas“, „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“, „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“, „Totalybė ir begalybė“, „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“, „Sunki laisvė“, būtinos rimtos studijos. Paradoksaliausia tai, kad šis mąstytojas turi dvi puses: lengvai ir paprastai, kartais gal net paviršutiniškai kalba (interviu, konferencijose), tačiau labai giliai ir skvarbiai rašo“, – įsitikinusi Isabelle’ė.

Ji aistringai pasakoja apie ilgas valandas, praleistas bibliotekose, archyvuose, gilinantis į Emmanuelio Levino pasaulį. Atrasti jo radijo interviu, įrašyti praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiuose – unikali medžiaga, autentišku balsu papildanti spektaklyje skambančius filosofinius tekstus. Taip Levinas tarsi gyvai dalyvauja sceniniame performanse. Abu prancūzų menininkai sako niekada neįsivaizdavę, kad jo mintis galima perkelti į sceną – juk tai itin hermetiško mąstymo žmogus, kurio idėjas vizualizuoti – didelis iššūkis. Tiesa, sutuoktinių pora – politikos mokslų ir kultūros politikos specialistas bei dailininkė, teatro kostiumų kūrėja – filosofinius tekstus savo performansuose naudoja nuo seno. „Nors patys nesame filosofai, tačiau filosofija mus lydi kasdien, pagauname ją kiekviename savo žingsnyje, net ir jausdami gyvenimo rutiną“, – tvirtina spektaklio autorius. Erdviuose namuose šiaurės rytų Prancūzijos Sen Mihjelio (Saint-Mihiel) miestelyje, netoli Nansi (Nancy) ir Meco (Metz), įsikūrę Isabelle’ė ir Vincent’as šiuos yra pavertę tikra meno oaze. Daugiau nei prieš trisdešimt metų, 1989-aisiais, susipažinę ir susidomėję Gillesʼio Deleuzeʼo bei Félixo Guattari knyga „Tūkstantis plokštikalnių: kapitalizmas ir šizofrenija“, jie ėmėsi tarpdisciplininio projekto „Apie kėdes. Vienas tekstas“ (Des Chaises. Un Texte), kuriame siejo dramos, poezijos bei filosofinių tekstų žanrus.