Mūsų eros laikai dovanojo žmonijai daugybę mąstytojų, pranašų ir mistikų, kuriuos sujungė svarbiausioji atspirtis, priešinga iki tol vyravusiam baimės motyvui. Autoritetas dėl galios, teisybės įrodinėjimas kerštu, tikėjimas kaip nuosprendis – visa tai ėmė kisti atsiradus kitam, kitokiam mokymui. Taigi, pasibaigus „akis už akį“ etapui, pradėjo skleistis naujas, suteikęs viršenybę meilei, bet visai kitokiai, nei buvo Bakcho bei Apolono garbinimo laikais. Dabar meilė praranda kūniškumą, pasivadindama tiesa. Ir Alacho vienas vardų yra tiesa, ir Kristus sako – „aš esu tiesa“. Dar daugiau – tik per meilę kaip tiesą įmanomas gyvenimas. Ne tas kūniškas, o amžinas. Vadinasi, žmogus, norėdamas sukurti būsimo rojaus, kurio trokšta ir kuriuo tiki, atspindį, jo mini modelį, turėtų visų pirma kliautis ne geležine logika, skatinti ne materijos, bet dvasios gausinimą, stiebtis tiesos paieškų ir jos suvokimo kelyje, o esminiu imperatyvu laikyti iki skausmo žinomą formuluotę „mylėk savo artimą…“

Štai islamo atšaka sufizmas susiformavo kaip atsvara valdžios ir turtų ištroškusiems tikėjimo broliams, pasirinkęs tiesioginio bendravimo (arba ekstaze paremto susiliejimo) su Dievu ir neturto (arba askezės) kelią. Šiuo aspektu jis labai artimas šventųjų Jono Krikštytojo, Antano bei Jono Auksaburnio nuostatoms, kurios, tiesą sakant, ir darė įtaką. Kai atsidavimo Viešpačiui šokyje dervišas sukasi aplink savo ašį, jis atveria širdį ir susilieja su visu besisukančiu kosmosu, pagaudamas Dievo dažnį ir vibruodamas tame absoliute lygiai kaip kiekviena jame esanti dalelytė. Tačiau svarbūs ir išoriniai ženklai-liudijimai: tokio sufijaus apranga yra kukli, dažniausiai vilnonė, tad kūnui nešvelni, ant jo galvos uždėta aukšta kepurė primena antkapio akmenį (tai tas pat kaip krikščionių memento mori, budistų maraṇasati), į šoną palenkta galva reiškia nuolankumą.

Pagrindinis pažinimo instrumentas šios konfesijos atstovams anaiptol ne protas, bet širdis. Argi ne taip ir budistams, Dievą randantiems savyje, ne išorėje? O įtaigiausiai tai įkūnija krikščioniškojoje ikonografijoje paplitęs Kristaus, rodančio į virš rūbų iškeltą širdį, vaizdavimas. Tad esminė erų pervarta turbūt ir yra naujosios pasaulėžiūros manifestavimas. Jei tas laikas, žymimas įrašu „po Kr.“, būtų nors kiek pasistūmėjęs meilės (kaip tiesos ir gyvenimo) kryptimi, mūsų mokyklos būtų kitokios, mūsų universitetai būtų kitokie, mūsų medicina būtų kitokia, mūsų politika būtų kitokia, mūsų kultūra būtų kitokia. Bet 2000 metų mes vien skaitėm, atseit supratom, atseit tikėjom.

Sako, kad visatoje prasidėjo Vandenio amžius, ir viskas o viskas pasikeis, nieko nebebus, kaip kad buvo. Tačiau tai jau astrologija. Ar galime nuslysti į burtus? Bet juk Trys Karaliai ėjo vedini žvaigždės… Tvirtinama, kad naujojoje epochoje kiekvienas turės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, žodžius ir mintis, išnyks intrigos, korupcija, manipuliavimas valdžia, įsivyraus vienybė bei sutelktinis darbas bendram labui. Svarbiausia, kad po m. e. dėmesys bus sutelktas į žmogaus dvasią, supratimą ir meilę kitiems, asmeninės savybės taps svarbesnės už materialinę ar socialinę padėtį, o mirtis nebegąsdins, nes bus suvokta kaip transformacijos galimybė. Tad nejaugi išsipildys visų šventraščių tekstai, kuriuose sudėtas didžiųjų Mokytojų mokymas? Ak taip, Vandenio eroje į pagalbą dar ateis dirbtinis intelektas. Bet tai jau atskira istorija. Jei tęsis žmonijos istorija.