Agnetė Voverė

Postsovietinės mados žaidimas

Rašymas apie Lietuvos mados istoriją primena žaidimą „Siūlai, siūlai susivykit“, nes timptelėjus už siūlo galo (nesvarbu, kas tai būtų – vyraujančios tendencijos, dizainerių darbai ir t. t.), pradeda vyniotis politinė šalies istorija, kurios rėmuose arba gyvavo, arba buvo varžomas mados, kaip raiškos, fenomenas. Tad svarbu paminėti, kad ir XX a. mados Lietuvoje riboženkliai yra tie patys, kurie nurodyti istorijos vadovėliuose. Penkiasdešimt ir daugiau pilkos atspalvių garderobe bei žmonių sąmonėje palikęs sovietmetis šiandien vis dar pakankamai artimas laike, kad atpažintume užsilikusius stiliaus reliktus. Nepaliauja kamuoti klausimai – koks vis tik yra lietuviškos mados identitetas ir ar jis išvis egzistuoja? Kokį pėdsaką mūsų mados sampratoje paliko beveik pusę amžiaus sąmoningai gniaužta šio pobūdžio saviraiška? Ir kodėl jaunoji Rytų Europos karta postsovietinę estetiką atranda kaip kažką unikalaus bei savito?

Pradėti reikėtų nuo to, kad pats žodžių junginys „soviet-mečio mada“ yra greičiau oksimoronas nei terminas, nes mados sąvoka oficialiajame diskurse neegzistavo iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Amžinasis mados variklis – bandymas save vis išrasti iš naujo, tendencijų ir stilių kaita, o sovietų propagandoje drabužiai atliko grynai praktinę funkciją, nors tai, žinoma, skyrėsi nuo realybės bei žmonių ieškomų estetinių sprendimų. Siekiant kontroliuoti tokį abstraktų ir organišką reiškinį kaip mada, visoje Sovietų Sąjungoje steigti modelių namai (Vilniuje jie atidaryti dar 1954 m.), taip pat žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, mados žurnalas „Banga“, pradėtas leisti 1962-aisiais. Istorikė Indrė Novopašinaitė gan taikliai pastebi, kad to meto nomenklatūrinis bandymas pažaboti madą valdininkams virto kone šizofreniška užduotimi – būti Vakarais, tuo pat metu apsimetant anti-Vakarais. Tokį mąstymą pagrindžia „Bangos“ puslapiuose šmėstelintys Vakarų įvaizdžiai, pavyzdžiui, „Chanel“ tipo švarkelis.

Žymos: