Skelbiame trečiąją ankstesniuose numeriuose pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.

INTERVIU SU RUGILE

Kada įsigijote butą ir kurioje stadijoje dabar remontas?

Prieš pusantrų metų. Jau baigiam, šiandien turėjo ateiti santechnikas. Dar liko tinkavimas, nors didžioji dalis jau sutvarkyta. Grindys virtuvėje ir koridoriuje išcementuotos, tik neišlygintos, o kitur dėsime medines – jų dar nėra. Taip pat reikia įrengti vonias ir išvedžioti elektrą.

Skamba kaip labai daug!

Taip, taip, bet mums atrodo, kad jau labai mažai.

Kas pasikeitė nuo lapkričio, kai lankiausi pirmą kartą?

Man sunku prisiminti, ar jau buvom baigę tvirtinti namo konstrukcijas vonioje ir tarp lauko bei mūsų koridoriaus. Paaiškėjo, kad vonioje būklė kritinė, taip pat ir pas kaimynus.

Ar jie irgi susitvarkė?

Ne, manau, jiems tai buvo pernelyg didelis šokas, tad nusprendė dar pagyventi taip, kaip yra.

O kokia grėsmė nesutvirtinus?

Buvo rizika įlūžti į pirmą aukštą. Aišku, tai neatsitiktų rytoj… Na, bet mes dabar tikrai neįkrisime. O kaimynai turėjo pasirašyti, kad neturės pretenzijų, jeigu jiems nutiktų tokia nelaimė.

Regis, jūsų vonioje buvo durys į kaimynų butą?

Yra, dar neužmūrijom. Kažkada tai buvo vienas butas.

Taip pat labai aiškiai pamenu, kad atvertose sienose radom suplėšytus senus popieriukus jidiš kalba – ar sužinojote, iš kur jie atsirado?

Pasirodo, kažkada pelės ten buvo susisukusios lizdelius iš senų jidiš laikraščių. Namas statytas XIX a. pabaigoje, pirmieji jo gyventojai buvo žydai. Tas skiaučių radinys – toks įdomus ano meto ženklas.

Dar puikiai prisimenu senus raštus ant sienų.

Taip, tai XIX a. pabaigos interjero detalės, kurias restauratorė mums konservavo ir mes jas paliksime tokios būklės, kokios yra. Šitą radinį privalėjome užregistruoti, kadangi butas paveldinis, tad valstybė žino, kokia jame trafaretinė tapyba. Turėtų ateiti žmonės iš kelių institucijų tai užfiksuoti.

Kas paveldiniame bute leistina, kas – ne?

Negalime išmesti ar pakeisti vidinių durų – jos yra trejos. Tad, pavyzdžiui, duris tarp virtuvės ir svetainės stalius „priaugino“ iš apačios, nes jos buvo per trumpos. Sienas galime griauti tik su leidimu, kurį gavom ir išgriovėm dalį sienos tarp virtuvės ir svetainės.

O balkone galima ką nors keisti?

Jame nieko keisti nenorime. Prieš mums įsikeliant visi namo balkonai buvo sutvarkyti. Taip pat negalime liesti krosnies, nes ji yra paveldo objektas.

Ant išorinių krosnies plytelių buvo nupiešti kiniški hieroglifai?

Taip, jų dar nenuvalėm, bet nuvalysim. Tai nėra Lietuvos paveldo dalis (juokiasi). Norime kada nors restauruoti krosnį, nes po sidabriniais dažais, kuriais ji dabar užpurkšta, gali slėptis polichrominiai raštai. Kol kas nieko nedarysim, svarbu, kad ji veikia. Prieš mus čia gyvenę žmonės tik taip ir šildėsi, nes centrinio šildymo nėra, bet mes papildomai įsivedėm dujinį.

Labai smalsu, kodėl suplanavote dušą svečių tualete prie įėjimo?

Nes kai iš užsienio grįžta draugai, jie apsigyvena pas mus. Be to, kai patys grįžtam iš bouldering’o (laipiojimo uolomis treniruotės salėje), vienas turi laukti, kol kitas apsiprausia, o dabar nebus eilių! (Bute įsikurs Rugilė ir jos partneris)

Kaimynus pažįstate?

Dalį taip. Virš mūsų yra socialinis būstas ir dar keli gyventojai. Šiaip faini mūsų kaimynai. Laiptinėj susipažinom.

Kaip įsivaizduojate naująjį interjerą?

Viskas bus modernu. Dabar nieko neturime. Kai atsikraustysime, dar trūks baldų, įrengta tik virtuvė. Žinoma, turime čiužinį ir seną medinį apvalų stalą su keliom sovietinėm kėdėm. Vėliau pakeisim. Šiaip stalas būtų gražus, bet jau labai iškleręs. Norim pasidaryti knygų lentyną, nes labai daug jų turim. Ką tikrai nusipirksim, tai spintą, nes kažkur reikia daiktus susidėti.

O daiktų daug?

Nemažai. Daugiausia knygų. Dar visokie slidinėjimo drabužiai, kurie užima nemažai vietos.

Iš kelionių parsivežate suvenyrų?

Ne, beveik nieko nesivežam.

Kas nors kabės ant sienų?

Žiūrėsim, kaip ten kas gali derėti. Tikrai kabinsim Liudo Parulskio fotomontažą: Lazdynų bromas, o jame – ornamentai iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Jis dvi skirtingas vietas suplaka į vieną ir išeina tokie netikėti sprendimai. Šitą darbą labai mėgstam.

Ar bute naudojate ką nors ypatingo?

Na, mums tinkuoja toks bičas, kuris specializuojasi apdailoj iš natūralių medžiagų. Jis vyksta į Estiją, iš tam tikros vietos vežasi smėlį, parsigabena jį į Lietuvą ir gamina tinką. Man regis, jis Paliesiaus dvarą yra šitaip ištinkavęs; mes ten nuvykom pažiūrėti, kaip tai atrodo. Labai fainai, nes ryški tekstūra ir kartais net matosi potėpiai. Tad labai džiaugiamės.

Manau, gerai derės su ąžuolinėmis grindimis.

Taip. Senosios grindys irgi medinės, bet labai nelygios. Nuo vieno kambario galo iki kito – 10 cm nuolydis. Taigi, naujosios bus pa­-
keltos.

O kas namuose tau yra svarbiausia?

Erdvė ir šviesa. Labai nenoriu jaustis spaudžiama sienų.

Todėl ir baldų tikriausiai nebus labai daug?

Jų kol kas tikrai nebus daug dėl to, kad visi resursai keliauja remontui. Man šitame bute labai patinka aukštos lubos – toks erdvės pojūtis. Ir langai dideli, ir šviesa natūrali ateina.

Kai įsivaizduoji save gyvenančią čia, kur tu esi ir ką veiki?

Greičiausiai aš virtuvėje arba svetainėje, nes pirmojoj padarėm tokia didžiulę palangę, 60 cm gylio, kuri galės funkcionuoti kaip stalo alternatyva. Prie jos save matau su kompu ar staline lempa. Dar save įsivaizduoju prie krosnies ir knygų lentynos. Bet gal aš visai ten nesėdėsiu.

---

INTERVIU SU HELENE

Prieš kiek laiko išvykote iš Didžiosios Britanijos?

Galima sakyti, kad jau prieš dvidešimt metų, bet buvau metams grįžusi į Edinburgą magistro studijoms. Be to, mano dukros gyveno Oksforde, tad jas vis aplankydavau. Užsukdavau pakankamai dažnai, jauniausia duktė galėjo apsimesti turinti mamą (juokiasi). Nors, žinoma, ne visus pavyko įtikinti: vieni manė, kad atvažiuoju per retai, kitiems neatrodžiau pakankamai griežta ar nesielgiau taip, kaip tikimasi iš mamų. Dabar juokinga apie tai kalbėtis.

Taip, retrospektyviai galima į viską pažvelgti kitu kampu. Tad Vilniuje gyvenate net dvidešimt metų?

Ne, ne, mes su dukromis čia praleidome penkerius metus. Kurį laiką buvome apsistojusios Vilniuje, kol šiame mieste dirbau, tada man pakeitus darbą išvykome į Graikiją, o vėliau į… kur aš važiavau? A, paskui teoriškai grįžome į Oksfordą, bet aš būdavau Kosove ar kur kitur. O kai vaikai užaugo ir įstojo į universitetus, ketverius metus gyvenau Sakartvele.