Mahyaro Motebassemo (Unsplash) nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Saulius Keturakis

Popandeminė literatūra, arba Kaip mums visa tai nusibodo!

Niekas nežino, kiek dar laiko truks COVID-19 pandemija. Gal ji baigsis šių metų liepos 4-ąją, kaip pažadėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, o gal tęsis dešimtmečius. Tačiau, net ir nenumanydami tikrųjų terminų, daug Vakarų leidėjų, literatūros agentų, rašytojų ėmė svarstyti klausimą, atsakymo į kurį nežinia kada prireiks: kokia bus literatūra, koronavirusą įveikus?

Pati svarbiausia problema šioje diskusijoje – netikėta, nes daugiausiai energijos sunaudojama apmąstymams, ar pandemijai pasibaigus literatai apskritai turėtų apie ją rašyti.

Štai amerikiečių prozininkė Sloane’a Crosley neseniai „The Times“ žurnale paskelbė esė, kurioje su išgąsčiu klausia savęs ir kolegų – juk visi mes galvojam apie tą patį?! Tekste ji su neslepiamu siaubu kalba apie tai, kaip šimtatūkstantinė pasaulio rašytojų armija pasibaigus koronaviruso pandemijai išsitrauks savo užrašus ir puls kurti romanus apie COVID-19. Taigi, po pandemijos pabaigos praėjus maždaug metams, pasaulį užplūs šimtai tūkstančių knygų, kuriose bus pasakojama iš esmės apie tą patį. Toks vienatemės tvanas, anot S. Crosley, gali trukti keletą metų, kuriuos mes, skaitytojai, ką tik išgyvenę ne vieną karantinų bangą, praleisime vėl patirdami pandemijos siaubą. Esė pabaigoje autorė pasiūlo netikėtą dalyką – visiems pasaulio literatams susitarti ir bent kelerius metus apie COVID-19 nerašyti, tiesiog leisti sau ir auditorijai bent trumpam visa tai pamiršti.

Kad ir kaip netikėtai skambėtų šis sumanymas, tai nėra vienišas balsas tyruose. Vašingtone gyvenanti rašytoja Amber Sparks savo „Twitter“ paskyroje neseniai ėmė maldauti kolegų neskelbti kūrybos COVID-19 tema bent dvidešimt metų. Komentaruose pasisakė kelios dešimtys JAV rašytojų, ir iš jų reakcijų galima spėti, ar raginimai neskubėti, palūkėti, nerašyti ar bent negarsinti tekstų apie pandemiją bus išgirsti. Deja, absoliuti dauguma literatų prisipažino baigiantys kurti „pandeminius“ romanus ar pjeses. Ir net jau sutarę su leidyklomis dėl publikavimo.

Štai keli reakcijų pavyzdžiai. Romanistas Steve’as Himmeris, save pristatantis kaip dažniau vedžiojantį šunis, nei rašantį, svarstė, jog pradėjus skelbti tekstus apie koronaviruso pandemiją po dvidešimties metų, niekas tokiais dalykais nebetikės. Todėl viską reikia aprašyti dabar. Tiesa, jis pats žadėjo to nedaryti, tačiau tik todėl, kad apskritai retai imasi kūrybos. Duoti įžadus nerašyti apie koronavirusą nesutiko ir prozininkas bei kompiuterinių žaidimų kūrėjas, vardu Jonny J. Jis prasitarė dirbantis prie filmo scenarijaus, kurį ruošiasi pasiūlyti garsiam amerikiečių kino režisieriui Michaelui Bay’ui. Jonny J. manymu, būtent „Armagedono“ kūrėjas galėtų susukti tikrai efektingą filmą apie pandemiją. O poetė ir garsi amerikiečių meilės romanų autorė Caroline’a Anna Bock komentaruose pristatė, kaip ji pati sako, visiškai naują prozos žanrą – pandeminį erotinį romaną, kurį jau bebaigianti ir netrukus išleisianti. „Ten bus daug socialinių griuvėsių, – savo sumanymą apibūdino autorė, – kuriuose keli žmonės bandys rasti vienas kitą.“ Ką C. A. Bock vadina socialiniais griuvėsiais, sužinosime šios vasaros pabaigoje, kai pasirodys jos kūrinys.

Tačiau yra ir nemažai rašytojų, iš esmės pritariančių pasiūlymui bent kurį laiką susilaikyti nuo koronaviruso temos. Įdomu, jog tai daugiausiai ne JAV, bet Europos autoriai.

Žymos: