Kadras iš filmo „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. V. Wardas)
Donata Bocullo

Pomirtinio pasaulio vizijos kine ir Čiurlionio paveiksluose

„Iš pradžių mes visi jaučiamės nesaugūs, todėl matome save saugioje, raminančioje vietoje. Mes visi piešiame savo aplinką, Krisai. Tačiau tu pirmasis, panaudojęs tikrus dažus.“ Taip romantinėje fantastinėje dramoje „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. Vincentas Wardas) pasiklydusių sielų gidas po rojų Albertas Luisas (akt. Cuba Goodingas Jr.) pristato subjektyvaus pomirtinio gyvenimo viziją pagrindiniam herojui Krisui Nilsenui (akt. Robinas Williamsas).

Pati būdama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulio gidė, negalėjau praleisti progos pasivaikščioti virtualios realybės (VR) „Angelų takais“ (trumpametražis animacinis Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko filmas). Ši patirtis mane privertė iš stalčiaus išsitraukti seniai išjaustą ir aprašytą tapybiškąjį Naujosios Zelandijos režisieriaus V. Wardo filmą apie gyvenimą po mirties. Taip pradėjau ieškoti jungčių tarp dviejų skirtingų laik­mečių, kultūrų ir medijų menininkų. Kas jungia Konstantiną ir Vincentą? Nors mus skiria amžiai ir kilometrai, visi mes sapnuojame.

Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
(Williamas Shakespeare’as, „Hamletas“)

Kas laukia išsivadavus „iš šio pasaulio jungo“? Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Šie klausimai kankino ne tik Hamletą. Jie vis dar kirba ir dabartinio, skubančio žmogaus pasąmonėje. Dažnas mintis apie mirtį bandome nustumti į tamsiausius sąmonės užkaborius ir pamiršti, kad mūsų gyvenimai laikini, tačiau yra ir drąsių svajotojų, naktimis sapnuojančių pažadėtąjį nepaprastą rojų. Kino istorijoje pomirtinio pasaulio viziją yra „susapnavęs“ ne vienas garsus režisierius, pradedant vokiečių ekspresionistu Fritzu Langu („Pavargusi mirtis“, 1921), baigiant šiuolaikiniais kino kūrėjais – pavyzdžiui, amerikiečiu Timu Burtonu („Vabalų sultys“, 1988; „Mirusi nuotaka“, 2005) bei Naujosios Zelandijos režisieriumi Peteriu Jacksonu („Numylėtieji kaulai“, 2007). Nors V. Wardas susilaukė mažiau dėmesio nei minėtieji kolegos, jį taip pat galima įtraukti į čia pateiktą sąrašą. Šio režisieriaus rojaus vizija stebėtinai artima filme „Angelų takais“ atgaivintiems Čiurlionio paveikslams. Plaukdama į Mikalojaus Konstantino „Ramybės salą“ vis svarsčiau, kuo jo rojus panašus į tą pasaulį, į kurį mus nuneša V. Wardo „Sapnai“.

KAS TIKRA, O KAS – TIK ILIUZIJA?

„Kur nuneša sapnai“ – gerokai daugiau nei vien subjektyvi pomirtinio gyvenimo vizija. Čia susipina fantazija ir realybė, psichologija, filosofija ir religinės dilemos. Tai filmas, kuris klausia, kas tikra, o kas – tik iliuzija? Dėl ko verta pereiti devynis pragaro ratus? Sigmundas Freudas yra pasakęs, jog „sapnai – tai karališkas kelias į žmogaus pasąmonę“. Šio filmo personažų sapnai ir pasąmonė žiūrovams veriasi tapybišku pavidalu (tokiam įspūdžiui sukurti režisierius pasitelkė anuomet sudėtingus specialiuosius efektus), ir jie tampa svetimo sapno, svetimos odisėjos į pragarą liudininkais.

Taigi, pagrindiniai aptariamos dramos leitmotyvai yra pomirtinis gyvenimas, sapnai, pasąmonė, iliuzijos ir tikrovės santykis, o viską išryškinti padeda ekspresyvūs specialieji efektai. Juk Čiurlionio darbuose taip pat juntame judesį – kartais jis skamba kaip muzika, o kartais tarsi 3D modelis iškyla iš paveikslo rėmų. Į jo tapybą ekspozicijoje visada žiūriu kaip į kino filmą. Tą patį jausmą patiria ne vienas šio meistro kūrinių stebėtojas – neatsitiktinai K. Buožytė ir V. Žukas savo VR filmą „Angelų takais“ vadina „duokle multimedijos meno pirmtakui ir vienam didžiausių abstrakčiojo meno pionierių Europoje, M. K. Čiurlioniui, kuris sulaužė ribas tarp skirtingo meno formų, kad sukurtų naują savo kosmologija paremtą pasaulį“. „Kur nuneša sapnai“ – tarsi atgijęs kinematografinis paveikslas, kaip ir virtualioje realybėje atgaivinta Čiurlionio kūryba. Bet juose įtraukia ne tik vizualusis pasakojimas. Visada galvojau, kad paveikslai atgyja per mūsų pokalbius, bendrus pasakojimus ir besikeičiančius stebėtojus. Aš ir pati esu pasakotoja bei stebėtoja, ieškanti sąsajų prisiminimuose. Kaip ir Krisas Nilsenas, piešiu savo pasaulį, bet ne iš mylimų paveikslų, o iš kino filmų kadrų bei citatų. V. Wardo „Sapnai“ ilgainiui tapo mano asmeninių prisiminimų dalimi.

TIKRASIS GYVENIMAS – MINTYSE

„Kur nuneša sapnai“ – tai rašytojo Richardo Mathesono to paties pavadinimo knygos, pasakojančios tragišką vienos šeimos likimą, ekranizacija. Nors istorija prasideda vaizdingais kalnų peizažais (tarsi iš paties Čiurlionio paveikslų) bei dviejų nepažįstamų žmonių pažintimi, ši idilė pamažu nyksta. Krisas ir Anė sukuria šeimą, kurios laukia tragiška lemtis. Filmo pradžioje tėvai netenka savo vaikų, o po ketverių metų autoįvykio metu žūsta ir Krisas. Anė lieka atskirta nuo artimųjų, vienatvėje su daugybe neatsakytų klausimų. Į rojų patekęs Krisas sužino, jog po jo mirties mylimoji nusižudė ir dabar kankinasi pragare, todėl nusprendžia žūtbūt ją susigrąžinti. Taigi, siužetas primena Orfėjo kelionę į Hadą, norint atgauti mylimąją Euridikę.

Kelią į pomirtinį pasaulį dramoje „Kur nuneša sapnai“ tradiciškai vaizduoja tunelis ir balta šviesa jo gale. Čiurlionio paveikslų cikle „Laidotuvių simfonija“ minia taip pat žengia tokio šviečiančio tunelio link. Vis tik vienas iš išskirtinių V. Wardo ekranizacijos bruožų – subjektyviojo pomirtinio gyvenimo, primenančio sapną, idėja. Knygoje pagrindinis personažas Krisas ilgą laiką bando pabusti iš šio sapno, nes negali susitaikyti su mintimi, jog yra miręs. Fizinę tikrovę jis mato lyg per rūką. Filme anapusybė vaizduojama pasitelkiant išsiliejusias, išblukusias žmonių figūras bei akriliniais dažais nutapytą paralelinį pasaulį. Krisas nesuvokia šio amžinojo pasaulio kaip tikro, negali patikėti naujuoju savo būviu. Mirdamas jis ne išnyko, o tik pateko į pažadėtąjį rojų – amžinybę, kurią susikuriame patys. Kriso atveju, tai jo fantazijos ir mėgstamų paveikslų atspindys. Filmo pradžioje šis rojus nutapytas akrilu, nes pagrindinis herojus vis dar netiki, jog pomirtinis gyvenimas – ne sapnas, tačiau pamažu paveikslas tampa jo realybe. Krisas atsiriboja nuo fizinio pasaulio ir supranta, kad jis – tai „balsas galvoje, kuris suvokia, kad egzistuoja“.

Žymos: