Karvių raupai, arba Nuostabus naujųjų skiepų poveikis. Britų satyriko Jameso Gillray'aus karikatūra, vaizduojanti vakcinavimą nuo raupų Šv. Pankros ligoninėje. Spalvota graviūra iš Antivakcinacijos draugijos leidinio (Publications of Anti-Vaccine Society), 1802. Publikuojama pagal CC licenciją
Saulius Keturakis

Poetai ir skiepai

Pasaulio istorijoje nėra buvę daug tokių masinių skiepijimo kampanijų kaip dabartinė dėl COVID-19 pandemijos. Įtampos kupinose situacijose, kai faktai ir vaizduotė dažnai neatskiriami, temų savo kūrybai paprastai randa ir literatai. Kol kas vakcinacija nuo COVID-19 pasauliniu mastu tik įsibėgėja, o tam skirti grožinės literatūros kūriniai dažniausiai yra mėgėjiško pobūdžio, todėl visai naudinga pasižvalgyti po praeitį.

Pavyzdžiui, XIX a. pradžios masinis britų skiepijimas nuo raupų. Ši liga jau buvo gerokai įgrisusi – per XVIII a. raupai pražudė aštuonis Europos monarchus. Pasitaikė atvejų, kai Britanijoje per metus nuo raupų mirdavo po 100 000 žmonių, o artėjant XIX a. Britanijos kariškiai paskelbė tokią statistiką: vienam mūšyje žuvusiam britui teko aštuoni mirę nuo šios ligos. Tai buvo laikai, kai labai sparčiai vystėsi pramonė, augo miestai, daugėjo vienoje vietoje glaudžiai gyvenančių žmonių. Buvo aišku, jog neradus būdo, kaip įveikti raupus, visi civilizacijos pažangos planai gali nueiti perniek.

Turkijoje XVIII a. pradžioje keliavę britai pastebėjo keistai besielgiančius vietos gyventojus – jie raupsuotojo opų išskyromis įsitrindavo odą, tikėdami, kad tai padės išvengti sunkių ligos pasekmių. Išties, labai dažnai šitaip užkrėstas žmogus raupais sirgdavo lengviau, tačiau imunitetą vis tiek įgaudavo. 1725 m. britų rašytoja, poetė Mary’ė Wortley Montagu inokuliacijos techniką atvežė į Europą ir ji buvo pradėta naudoti siekiant sustabdyti raupų plitimą. Tačiau inokuliacija – labai rizikingas apsaugos nuo raupų būdas. Kartais apkrėstasis susirgdavo labai sunkiai ir mirdavo arba likdavo suluošintas visam gyvenimui, todėl plačiai taikyti šio metodo niekas nesiryžo.

Viskas turėjo pasikeisti, kai 1798 m. britų daktaras Edwardas Jenneris paskelbė straipsnį „Raupų vakcinos priežasčių ir pasekmių tyrimas“ (An Inquiry into the Causes and Effects of the Variolae Vaccinae). Šiame tekste jis pasakojo apie savo eksperimentą, kai karvių raupais užsikrėtusios melžėjos opų išskyromis buvo užkrėstas mažas berniukas, kuris irgi susirgo karvių raupais. Dalykas tas, kad žmogus karvių raupais serga lengviau ir pasekmių beveik nebūna. Tada E. Jenneris pabandė berniuką užkrėsti žmonių raupais. Paaiškėjo, jog tik lengvai sirguliavęs vaikas jau buvo įgijęs imunitetą.

Gydytojas savo straipsnyje pasiūlė pavojingą inokuliaciją pakeisti procedūra, kurią jis pavadino vakcinacija (lot. vacca reiškia karvę). Atrodė, štai ji, pergalė prieš baisią ligą, XVIII a. pražudžiusią beveik 10 proc. Europos gyventojų. Paskelbęs apie savo atradimą, E. Jenneris tikėjosi norinčiųjų vakcinuotis naujuoju būdu antplūdžio. Jis tris mėnesius laukė Londone, tačiau neapsilankė nė vienas pacientas. Priešingai, prasidėjo didžiulis pasipriešinimo judėjimas prieš – kaip atrodė – keistą kovos su mirtina liga būdą.

XVIII a. mentaliteto europiečiui E. Jennerio idėjos turėjo skambėti labai keistai. Valstybių didybė, tikint minėtuoju straipsniu, būtų priklausiusi ne nuo valdovų bei karvedžių sprendimų, tačiau nuo… karvių. O šalia jų nuolat besisukiojantys piemenys ir melžėjos – „kiauliška dauguma“, kaip jie kartais būdavo vadinami Britanijos laikraščiuose – turėjo išgelbėti pasaulį. Kolegos atkalbinėjo E. Jennerį nuo tokių minčių sklaidos: negi galima rimtai žiūrėti į siūlymą gremžti raupsuotų karvių opas ant tešmenų ir šitaip vakcinuoti žmones?

Dar labiau gąsdino žmogaus ir gyvūno sintezės idėja. Pasirodė straipsnių, jog anglai nebegalės pasaulyje didžiuotis savo pasiekimais, nes vakcinuoti jie taps pusiau žmonėmis, pusiau karvėmis. Laikraščiuose pasipylė istorijos, kaip vienoje Dublino ligoninėje vakcinuoto devynių mėnesių berniuko oda apaugo karvės šeriais. Buvo pradėta svarstyti, kad jei E. Jennerio vakcinacija įsibėgės, po kokio šimto metų žmonės savo bruožus visai praras, o britės tiesiog ganysis laukuose lyg karvės, laukiančios buliaus.

Prieš naują kovos su raupais būdą pasisakė nemažai medikų. Apimti siaubo laikraščių skaitytojai sekė Benjamino Moseley’io, gydytojo iš Čelsio ligoninės, pranešimus apie tai, kaip jam nuolat tenka susidurti su tokiomis vakcinacijos komplikacijomis: šašais pasidengusiomis galvomis, pažaliavusia ar pamėlynavusia oda, neatpažįstamai ištinusiu veidu, plokščiomis, į karvės panašiomis nosimis. Daktaras kėlė klausimą – jei tokie dalykai vyksta su žmogaus kūnu, galima tik įsivaizduoti, kas nutinka su jo sąmone, mintimis.

Žymos: