Turbūt nesuklysiu teigdama, kad daugelis esame susidūrę su jausmu, kai nerandame sau vietos, aplinka neatitinka mūsų vidaus, ir blaškomės ieškodami tų tikrųjų, išsvajotųjų ar net įsivaizduojamų, namų. Pasak prancūzų antropologo Marco Augé, vieta yra vienas pamatinių sociokultūrinės antropologijos konceptų, kurio svarba išryškėjo tada, kai pasaulyje ėmė viešpatauti… bevietiškumas. Būtent minėtasis įsišaknijimo siekis verčia mus savo tapatumo dairytis praeities vietose bei ten randamame palikime. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis teigia: „Mes einame į priekį tik tiek, kiek matome atgal. Žvelgdami, atsižvelgdami atgal. Nes praeitis keistai tampa tuo vertybiniu orientyru, kuris mums nurodo ateities perspektyvą. Jei nematai praeities – neturi ir ateities. Kaip ir važiuojant automobiliu: jeigu nebūtų veidrodėlių, kurie mums parodo nuvažiuotą kelią, jausčiausi nesaugiai.“ Taigi, dabartis sudėliota iš didesnių ar mažesnių prisiminimų nuotrupų. Jų restauracija, žmonių, dalykų, įvykių, kurių ateitis esti dabar, ilgesys kuria nepasitikėjimą ne tik praeitimi, bet visomis perspektyvomis. Dabartis tampa slidi. Neišgyventų prisiminimų kvestionavimas bei panaudojimas meninėje praktikoje veikia kaip esamojo laiko refleksija, t. y. praeities griuvėsiai įkvepia savos dabarties identiteto paieškoms ar net virsta tam tikromis savų namų statybos medžiagomis. Ir nors minėtoji estetinė ekstrapoliacija galimai telieka svajonių džiaugsmu, esama gana išsamių meninių tyrimų panašiomis – genius loci atminties tyrimų kontekste – temomis. Vienas juos vykdančių autorių – tapytojas, menininkas-etnografas Petras Lincevičius.

Petras gimė ir augo Šilavoto miestelyje, Prienų rajone. 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsigynęs tapybos studijų magistrą jis liko toliau gyventi bei kurti sostinėje. Dar studijuodamas P. Lincevičius buvo įvertintas Dalios Gruodienės premija (2011) ir pripažintas geriausiu jaunuoju meno mugės „ArtVilnius’15“ menininku. Nuo 2013-ųjų jis aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, meno projektuose bei rezidencijose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs net trylika personalinių parodų. Nuo 2018-ųjų P. Lincevičius dėsto VDA Kauno fakulteto Tapybos katedroje. Šalia visų išvardytų veiklų nuo 2014-ųjų iki šių dienų dailininkas organizuoja Šilavoto Davatkyno plenerus. Galiausiai, kaip ir dera pripažintam jaunam menininkui, jo kūrinių yra MO muziejaus, Luciano Benettono, Abu Dabio „ArtHub“ bei kitose privačiose ir visuomeninėse kolekcijose.

Kalbėdamas apie pagrindinę savo kūrybos ašį P. Lincevičius atskleidžia, kad tai – mąstymas iš tam tikros vietos, iš savo žemės, tėviškės: „Tai įsišaknijęs mąstymas. Man įdomi ta savastis, kurią atsinešei, kurią nešiesi per visą gyvenimą, ir tai, kaip ji keičiasi. Kaip gali daryti įtaką vieta, kurioje gyveni, iš kurios atėjai.“ Su Petru pradėję pokalbį itin paprastais klausimais, galiausiai ėmėme kastis link šaknų, identiteto, ar, kaip mėgsta sakyti mano pašnekovas, senolių palikimo savastyje paieškų.

Viename interviu pasakojai, kad tapyba Tau – (ap)mąstymo būdas, o kūriniai – šio proceso rezultatai. Pertraukų neturėjusios bakalauro ir magistro studijos, dėstymas VDA, plenerų organizavimas, parodos, mugės, konkursai… Rodos, tapyba virtusi ir Tavo gyvenimo būdu. Petrai, kodėl pasirinkai būtent šį kelią?

Išties, sutinku, tapyba yra mano gyvenimo būdas. Ypač pastaraisiais metais į ją tenka pažvelgti ne tik iš kūrėjo perspektyvos, bet įvairiais rakursais, kas verčia mąstyti apie šią vaizduojamojo meno šaką dar daugiau ir plačiau.

Polinkį piešimui turėjau nuo mažumės, todėl į dailės užsiėmimus tėvai pradėjo leisti dar ketvirtoje klasėje, o įvairias dailės mokyklas lankiau be pertraukos iki pat stojimo į Akademiją. Nors pats to neprisimenu, tėvai pasakoja ir žodžiu taiso mano kūrybinės veiklos aprašą, teigdami, kad mano pirmoji personalinė paroda įvyko man būnant trejų ar ketverių, kai slaugės Marijampolės ligoninės koridoriuose iškabino piešinius, sukurtus man ten gulint. Vėliau, aukštesnėse klasėse, pamokos dailės mokyklose buvo tapusios kasdienybės dalimi, tad apie menų studijas pradėjau galvoti jau aštuntojoje. Tiesa, mintys krypo architektūros link, tačiau palanki įvykių seka ir reikiamu metu sutikti žmonės bei jų patarimai padėjo apsispręsti žengti tapybos keliu.

Nujaučiu, kad ir Šilavoto Davatkynas nemenkai prisidėjo prie tokio pasirinkimo. Ten formavosi Tavo asmenybė, ne tik kaip žmogaus, bet ir kaip kūrėjo, dailininko. Mokydamasis iš amžinatilsį gerbiamo tapytojo Alfonso Vilpišausko čia pirmą kartą į rankas paėmei teptuką, kiek vėliau iš jo paveldėjai ir Davatkyno „raktus“. Papasakok, koks dabar Tavo santykis su šia vieta?

Tam, kad galėčiau nusakyti savo ryšį su Šilavoto Davatkynu, turiu pradėti nuo jo atsiradimo ir istorijos apskritai. Čia daugiau nei šimtą metų gyveno moterys, pasišventusios tikėjimui, Bažnyčiai bei vietos žmonių labui. Tai buvo tartum neoficialus vienuolynas, įsikūręs tolėliau nuo Šilavoto bažnyčios. Minėtųjų moterų veikla kartu tapo ir savotiška rezistencine kova sovietų okupacijos metu.

Reikėtų pamėginti įsivaizduoti XIX amžiaus paskutiniuosius metus. Tada Šilavote vyko labai aktyvus socialinis sujudimas, kadangi klebono Antano Radušio iniciatyva buvo ruošiamasi statyti keturiasdešimties metrų aukščio mūrinę bažnyčią, kurios plytos turėjo būti degamos kaimelio pašonėje, ir sodinti didelį pušyną. Pirmoji moteris, atsikėlusi gyventi į dabar vadinamą Šilavoto Davatkyną, buvo mano giminaitė. 1895-aisiais ji nusipirko keletą arų nederlingos žemės iš vietos ūkininko greta minėtojo pušyno, turėjusio sulaikyti žemyninės kopos slinkimą ant kaimo trobų. Per visą aktyvų Davatkyno gyvavimą septynių gyvenamųjų namelių komplekse buvo įsikūrusios keturiolika moterų, aplinkinių vadintų davatkėlėmis. Kadangi iš jų net keturios – mano giminaitės, galiu teigti, kad esu savotiškai susaistytas su šia vieta. Tai dalis mano paveldėtos istorijos, jaučiu atsakomybę už jos išsaugojimą.

Keletą metų vaikystėje, kai Šilavote dar gyveno paskutiniosios davatkėlės, kartu su jomis teko pagyventi ir man. Tėvai čia persikėlė, nes sirgau astma, o pušyno oras tokiu atveju labai tinkamas. Iš tų vaikystės dienų daug nepamenu, tačiau vietos aplinka padarė ir vis dar daro įtaką mano dabartinei kūrybai.

Na, o amžiną atilsį Alfonsas Vilpišauskas į Šilavoto Davatkyną atvyko apie 2000-uosius. Šis meistro tapybos etapas yra labai įdomus, kadangi tuo metu jo darbai vizualiai itin pasikeitė – atsirado postoziškumas bei dažų tepimas ant drobės tiesiai iš tūbelės. 2004-aisiais čia jis pradėjo organizuoti plenerus, kurie, beje, tebevyksta iki šiol. Jų kuravimą Vilpišauskas 2014-aisiais perleido man ir šiemet laukia jau aštuonioliktasis. Davatkyno plenerą sunku pavadinti tradiciniu, kadangi jis labiau atitinka laikinos menininkų rezidencijos sąvoką. Siekiame, jog kiekvieną kartą užsimegztų glaudus ryšys tarp menininkų ir vietos bendruomenės, vyktų tapybos, keramikos bei kitos kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, pop-up paroda, koncertai. Išlaikydami artimą santykį su vietiniais, stengiamės Davatkyną atverti ir aplinkinių vietovių gyventojams.

Retrospektyviai peržvelgus Tavo kūrybinį kelią panašu, jog vieta, jos istorija ir kontekstas yra neatsiejama paties tapybinės praktikos dalis. 2015 m. savo tiriamajame rašto („Nostalgija ir etnokultūrinis identitetas kaip impulsai šiuolaikinei kūrybai“) bei praktiniame („Namukas laikui / Ryto nebus“) darbuose pasitelkdamas asmeninį santykį analizavai Suvalkijos istoriją ir paraleliai ieškojai savojo etnokultūrinio identiteto. Nuo tada praėjo nemažai laiko, tad įdomu, kaip keitėsi Tavo nuomonė apie etnokultūrines vertybes bei jų įtaka kūrybai?

Etnografinio regiono svarbos ar, atvirkščiai, nesvarbumo klausimas organiškai kilo iš tapybos proceso. Tuo metu dirbdamas su fotografine medžiaga, istorijos ženklais ir senais objektais pradėjau mąstyti apie vietos bei aplinkos, kurioje gyvenama, reikšmę žmogaus identiteto, jo būdo formavimuisi. Tokios idėjos gimė tyrinėjant archyvinę medžiagą, kadangi rėmiausi paties paveldėta istorija. Taip sužinojau, kad Šilavoto kaimelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVIII amžiuje. Sodybų surašyme minimi buvo ir mano giminaičiai, kurių palikuonys iki manęs tuose kraštuose su nedideliais pokyčiais gyveno sėsliai. Natūraliai kilo klausimas: ar toks kelių kartų gyvenimas vienoje aplinkoje galėjo daryti įtaką žmogaus formavimuisi? Ir ar konkreti vieta, jos genius loci, gali būti palikusi pėdsakus manojoje savimonėje? Taigi, nusprendžiau kalbėti apie konkrečią vietovę iš etnografinių regionų pozicijos. Nors Lietuvos populiacija nedidelė, jos etnografinių regionų skirtumai – žymūs. Tiesa, šiandien vyksta niveliacija, tačiau papročiai, tarmės, architektūra ir kiti savitumai užfiksuoti, gajūs.