Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Alfredas Kukaitis

PETRAS GENIUŠAS: GROTI VERTA TIK GERIAUSIUS IR MYLIMIAUSIUS KŪRINIUS

Esate žymių muzikų dinastijos atstovas. Iš šalies žvelgiant, vos gimęs buvote „pasmerktas“ tapti tuo, kas esate. Ar įsivaizduojate save kitos profesijos žmogumi?

Pianistai moka persiorientuoti. Jie gali tapti muzikos kritikais, direktoriais, rektoriais, netgi šalies prezidentais. Gal, jeigu labai reikėtų, sugebėčiau ir aš. Bet kol kas tokio noro nebuvo, džiaugiuosi tuo „pasmerkimu“. Dar įsivaizduočiau save dailininku, nes su dailės pasauliu irgi esu pažįstamas nuo vaikystės.

Nesunku numanyti, kad fortepijonui pasišventusiojo gyvenimas nėra lengvas. Nuo pat mažumės begalės alinančio darbo valandų, bemaž kelis dešimtmečius trunkantis lavinimasis ir tik po to viltis, kad galbūt pavyks išlikti ir įsitvirtinti scenoje, kurioje nuolat vyksta nuožmi konkurencija. Galbūt sėkmė prestižiniame konkurse pradedančiajam tebėra efektyviausias būdas būti pastebėtam?

Jei lavinimasis ne vien mechaniškas, bet kūrybiškas, tuomet jis nėra alinantis, net gali tapti pačiu įdomiausiu žmogui nutikusiu dalyku. Į konkursus žvelgiu būtent kaip į lavinantį žaidimą. Jauni muzikantai dažnai suserga konkursų karštlige. Persirgau ir aš. Tai lyg lošimas, sunku sustoti. Publika irgi mėgsta azartą, viskas, kas susiję su įtempta kova, populiaru. Per tuos žaidimus pianistas gali įgyti daug didesnį klausytojų būrį. Vis tik galų gale svarbiausia, ką jis tam būriui praneša. Jei jo žinutė yra tik „noriu laimėti, noriu dominuoti, esu stiprus“ ir t. t., toks atlikėjas man nebeįdomus. Mes su bendraminčiais naudojam tokį apibūdinimą – „ambicingas grojimas“. Žinoma, su minuso ženklu.

Praeitą mėnesį vyko prestižinis tarptautinis Fryderiko Chopino pianistų konkursas (XVIII International Chopin Piano Competition). Beje, 2010-aisiais II vietą ir sidabro medalį jame pelnė jūsų sūnus Lukas. Ar sekėte šiųmečio konkurso eigą? Kaip vertinate dalyvius ir ypač nugalėtoją – kanadietį Bruce’ą (Xiaoyu) Liu?

Pastarojo konkurso laimėtojas man kažkuo priminė filmo „Matrica“ herojų, kurio smegenys veikia taip greitai, jog lekianti kulka jam atrodo lėta ir šis gali ramiai jos išvengti. Taip ir Bruce’as Liu gali bet kokiu tempu ir iš bet kurios faktūros su mikrochirurgo pincetu visiškai ramiai ištraukti savo norimą gaidą, balsą ar liniją. Nuostabu.

Kartais nutinka, kad talentingam muzikui palankiai susiklosto tarsi šalutinės aplinkybės. Štai 1980 m. jau minėtame konkurse dalyvavusį kroatą Ivo Pogorelićių (beje, Maskvoje jis studijavo pas Verą Gornostajevą, vienu metu dėsčiusią ir jums) dėl arogantiškos elgsenos žiuri eliminavo iš trečiojo turo. Skandalas lėmė, kad kitais metais jis buvo pakviestas surengti rečitalį „Carnegie Hall“ salėje, po kurio prasidėjo stulbinama tarptautinė šio atlikėjo karjera. Ar pasitikite fortūna, ar esate patyręs jos globą?

Yra tekę atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, o kartais nutikdavo ir atvirkščiai – traukinys, prikrautas itin patrauklių dalykų, nudundėdavo gretimais bėgiais. Vėl noriu akcentuoti, kad sėkmė, karjera tėra apvalkalas, išorė. Muzikos esmė slypi giliau. Ivo Pogorelićius nebuvo tiesiog laimės kūdikis, sugavęs fortūną už uodegos. Tai unikalaus talento ir stulbinančio meistriškumo pianistas, kurio ekscentriškumas ir net arogancija kaip tik lėmė, jog daug kam jis tapo atgrasus. Stengiuosi nepainioti žmogaus asmeninių silpnybių (jų turime absoliučiai visi) su tuo, koks jis menininkas.

Esate ir plačiai pripažintas, didžiulę tarptautinę patirtį turintis pedagogas – dėstėte „Yamaha Music Foundation“ Tokijuje, Karališkojoje muzikos akademijoje Londone, šiuo metu lavinate studentus Škotijos karališkojoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijose. Ką pastebite dabartinėje jaunųjų pianistų kartoje? Ar ji kuo nors išskirtinė? Ką dar greta patirties ir profesinių subtilybių siekiate perteikti jaunuomenei?

Savo studentams visų pirma stengiuosi įdiegti meilę muzikai. Pagrindinis muzikanto įstatymas – mylėk muziką visa savo esybe. Tačiau tai anaiptol ne kiekvienam savaime suprantama ar lengvai įgyvendinama. Pasirodo, kad galinčių gerai techniškai sugroti, netgi intelektualiai išanalizuoti kūrinį yra kur kas daugiau nei tų, kurie sugeba dar ir įnešti kažką naujo, autentiško. O tas autentiškumas dažniausiai labiau susijęs su totaliu, esybiniu išgyvenimu. Dalinuosi žiniomis, ką ir kaip galima pastebėti, atrasti, išgirsti, pamilti neišsemiamoje muzikos visatoje. Vėliau aiškinamės, kaip tą meilę realizuoti, ja užkrėsti kitus. Tam, be abejo, būtini techniniai įgūdžiai, struktūros analizė, atlikimo tradicijų išmanymas. Geras pedagogas, be kita ko, turi dar ir nebijoti būti panašus į užstrigusią plokštelę – šimtus kartų kartoti tą patį per tą patį: „Švarus pedalas! Lankstūs riešai! Dainingai! Kontrastai! Nesikūprink! Neskubėk! Nedaužyk! Balansas! Girdėk skirtingų balsų pokalbį! Lengviau! Tsss, tyliau! Švelniau! Aiškiau! Ryškiau! Frazės kryptis! Kulminacija! Viršūnės! Tamsiau! Šviesiau! Ramiau! Nervingiau! Ritmas! Drąsiau! Pauzės!“ ir t. t.

Kaip palaikote savo kaip koncertuojančio pianisto formą? Ar vis dar kasdien treniruojatės? O gal naudojate ir kurias nors kitas veiksmingas priemones, technikas?

Treniruojuos kasdien – arba prie fortepijono, arba vien skaitydamas gaidas, arba tik galvoje. Miklinu atmintį. Palaikau kūno formą, tobulinu judesius, koordinaciją, ritmą. Tempiu stuburą,  kovoju su gravitacija, siekiu lankstumo, laisvumo ir tonuso. Mokausi nespausti vienu metu akseleratoriaus ir stabdžių, tik paeiliui.

Neabejotinai plaštakos, pirštai – didžiausias kiekvieno pianisto turtas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Kaip puoselėjate, saugote rankas? Ar leidžiate sau dirbti įvairius namų ūkio darbus?

Iš buities darbų labai gerai moku išnešti šiukšles, netgi rūšiuoti jas, sudėti indus į indaplovę ir juos išimti, išvirti kavą, nupirkti vyno. Moku susikrauti lagaminą. Neturiu talento tvarkyti kambarius, labai dėl to išgyvenu. Vengiu kalti vinis, kapoti malkas, pjauti lentas, sukti užrūdijusius varžtus – po tokių darbų plaštakos blogiau paklūsta mano įsakymams prie fortepijono.

Deja, pianistų lemtis tokia, kad kiekvienąkart scenoje tenka „prisijaukinti“ vis kitą, nepažįstamą instrumentą (tiesa, tikriausiai būna ir išimčių; teko nugirsti, kad Chickas Corea vežiodavosi nuosavą rojalį). Kaip susitaikote su šia neišvengiamybe, kaip prisitaikote? Kurių gamintojų rojaliai jums mieliausi?

Papasakosiu, kaip man nusišypsojo laimė savaitę skambinti Sergejaus Rachmaninovo asmeniniu koncertiniu „Steinway“, pagamintu specialiai jam 60-mečio proga, bet apie viską iš eilės. Pripratau greitai „prisijaukinti“ labai įvairius instrumentus. Dažnai viską lemia fortepijono ir salės akustikos derinys. Namie groju senu tėvo „Blüthner“, kadaise priklausiusiu puikiam pianistui Andriui Kuprevičiui, karo metais emigravusiam į Ameriką, ir caro laikų „Dietrich“ (1867). Šie instrumentai rinkoje tikrai kainuotų nedaug, bet tiek aš, tiek Lukas juos mylime dėl jų istorijos bei individualaus garso, mums abiem primenančio vaikystę ir man – tėvą, o Lukui – senelį. Lietuvių pianistas iš savo profesijos negali užsidirbti naujam koncertiniam „Steinway“, tad ką jau kalbėti apie instrumento vežiojimąsi. Bet ir Chickas Corea su savuoju nebekeliauja… amžiną atilsį didžiam muzikantui. Nekultivuoju per didelio instrumentų fetišo, tačiau kažkoks padorumas turi būti. Deja, mūsų šalyje dažnai (išskyrus keletą išimčių) jaučiuosi lyg lenktynininkas, kuriam pasiūloma išvažiuoti į trasą su zaporožiečiu. Kaimyninė Lenkija atrodo kaip kosmosas – kokios ten koncertų salės ir instrumentai, nors „Porsche“ ir „Maseratti“ tikrai pamatysi rečiau nei mūsuose!

Ar jums teko muzikuoti ir kitais klavišiniais instrumentais (klavikordu, klavesinu, vargonais), ar esate grojęs sintezatoriais?

Pasitaikius progai labai godžiai bandau klavesinus, vargonus, sintezatorius, bet ne tam, kad jais koncertuočiau, o kad atkurčiau jų artikuliacijos ir garso ypatumus fortepijonu atlikdamas įvairių epochų kūrinius. Fortepijonas yra lyg chameleonas, jis gali skambėti beveik kaip orkestras, choras ar kiti klavišiniai instrumentai, jei tik pianistas turi pakankamai vaizduotės.

Namuose puoselėjate šeimyninio muzikavimo tradicijas?

Vaikystėje dažnai skambindavau keturiomis rankomis su tėvu, mama ir broliu. Būdavo nuostabu. Dabar tą atmosferą atkuriam su Luku ir kitais kolegomis, bet rečiau namie, dažniau  koncertuose, kai atsiranda proga atlikti kūrinius keturioms rankoms.

Ar rengdamas iki tol savo negrotą kompoziciją daug dėmesio skiriate kitų atlikėjų interpretacijų analizei? O gal esate linkęs pradėti nuo „balto lapo“? Kiek laiko trunka pasirengimas premjerai?

Nesu iš tų, kurie bando neprarasti individualybės, atsiribodami nuo kitų interpretacijų, žinau, kad vis tiek grosiu savaip. Mėgstu klausytis įrašų. Studentams kartais net siūlau besimokant kopijuoti – jei sugebėsi pagroti kaip, pavyzdžiui, Arturas Schnabelis, tai ir savo sumanymą galėsi įgyvendinti adekvačiau.

Jums ne kartą teko būti pirmuoju naujų kūrinių atlikėju. Kaip susipažįstate su tekstu? Iškart sėdate skambinti a vista (iš lapo), o gal pirmiau tylomis jį skaitote? Ar vos pradėjęs jau galvojate apie aplikatūrą?

Iš pradžių bandau užčiuopti kompozicijos visumą, žiūrėdamas į gaidas arba grodamas eskizine maniera, tik vėliau gilinuosi į detales. Jei kūrinys nesudėtingas, tuomet išeina beveik skambinimas iš lapo.

Tikriausiai per kelis pastaruosius šimtmečius kūrinių fortepijonui parašyta gerokai daugiau nei bet kuriam kitam instrumentui, vakarietiškoje muzikinėje kultūroje jis vis dar dominuoja. Ar egzistuoja opusų, kurių nebuvo, nėra ir tikrai nebus jūsų repertuare?

Per vieną gyvenimą įmanoma paskambinti tik mažą dalį to, kas parašyta fortepijonui, todėl groti verta tik geriausius ir mylimiausius kūrinius, prastesniems tiesiog gaila laiko.

Kurias kompozicijas išskiriate, kurios iki šiol tebėra jūsų mėgstamiausios?

Brahmso Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, Rachmaninovo Ket­virtasis, Bartoko Trečiasis ir dar daug daug kitų. Suvokiau, kad būtent fortepijonas kartu su orkestru sukuria didingą visumą. Tai ir žmogus su savo vidiniu pasauliu, ir jį supanti išorė. Šitai nepaneigia mano meilės soliniam repertuarui. Ypatingą ryšį jaučiu su Schumanno kūryba, tačiau vis tik muzikantas privalo išmokti labiausiai mylėti kūrinį, kurį tuo metu atlieka.

Fortepijonui kūrė ir šį instrumentą puikiai valdę kompozitoriai (kai kurie jų buvo tikrų tikriausi pianistai-virtuozai), ir palyginti menką atlikimo technikos arsenalą turėjusieji (tarkim, fortepijonui kukliai rašė net ir juo skambinti visiškai nemokėjęs Hectoras Berliozas). Akivaizdu, kad šių skirtingų kategorijų kūrėjų „produkcija“ skiriasi. Kaip į tai žvelgia pianistas? Ar negalią faktūros plotmėje įmanoma kompensuoti turinio gelmėmis?

Absoliutūs klaviatūros magai buvo Scarlattis, Bachas, Mozartas, Chopinas, Lisztas, Rachmaninovas. Jų kūryba (kiekvieno savaip) – tai lyg maistas ir vitaminai pianisto rankoms. Skambindamas šių meistrų kūrinius mokaisi koordinacijos, lankstumo, miklumo. Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Čaikovskis mąstė labiau simfoniškai, jų fortepijoninė faktūra irgi yra nuostabi, tačiau ji atlikėjui neteikia tiesioginio fizinio malonumo, reikalauja daugiau pastangų priversti ją suskambėti. Prie Berliozo neteko prisiliesti, išskyrus jo vokalinį ciklą, kuriame fortepijoninė partija nelabai patogi, bet pakenčiama. Daugelio šiuolaikinių kompozitorių, pavyzdžiui, Johno Adamso, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus muzikos faktūra dažnai anaiptol ne pianistiška, tačiau ji vis tiek labai ekspresyvi, kalbanti. Tarp šiuolaikinių pianizmo ir tuo pat metu kompozicijos titanų išskirčiau šiemet mirusį lenkų kilmės amerikietį Fredericą Rzewskį.

Ar interpretuojant tempas jums itin svarbus? Žinoma, turint galvoje, kad reikšmingi ir garsas, frazuotė, ir daugybė kitų dalykų…

Taip, svarbu viskas. Tempo strategijoje priskirčiau save Glenno Gouldo ir Ivo Pogorelićiaus stovyklai. Nors ir nesu toks ekstremalus ar ekscentriškas kaip jie, bet manau, jog beveik bet kokį tempą galima užpildyti prasme. Mėgstu į tą patį kūrinį kartais pažvelgti pro mikroskopą, kartais pro teleskopą – išryškėja vis kiti dalykai. Tempas priklauso ir nuo erdvės bei akustikos arba tiesiog nuo momentinės nuotaikos. Marija Judina, 1944 metais paklausta, kodėl taip lėtai ir agresyviai skambina Chopino Preliudą b-moll, atsakė: „Juk dabar karas!“ Žinoma, operinėje muzikoje tempų taktika kitokia – dirigentas turi perprasti dainininko kvėpavimą ir į jį atsižvelgti.

Mėgstate studijinį darbą? Ar įsivaizduojate save sekant Glenno Gouldo pėdomis? Juk kelis pastaruosius savojo gyvenimo dešimt­mečius šis klaviatūros grandas nebekoncertavo, tačiau aktyviai įrašinėjo.

Kartą buvo toks kuriozas: Gouldas, apsimetęs žurnalistu, norėjo paimti interviu iš Arthuro Rubinsteino. Šis atpažino jauną, bet jau pagarsėjusį kanadietį, ir pats ėmė klausinėti: „Ar jūs, apsiribojęs vien įrašais, nesiilgit tų momentų, kai koncerte tarsi laikote savo delne 1000 žmonių sielas?“ Gouldas atsakė: „Nesu tikras, ar man taip jau reikia tų sielų…“ Vis dėlto mane užburia ir jaudina tiesioginis kontaktas su publika gyvame koncerte. Kita vertus, studijoje irgi yra publika – garso režisieriai su itin puikiomis ausimis ir jautriomis sielomis. Manau, Gouldui to pakako, ir aš tai suprantu. Renkuosi abi formas.

Kurios šalies publika jus itin maloniai nuteikia ar stebina (elgsena, tradicijomis ir t. t.)?

Pradėjau vengti žodžio „publika“, jis man atrodo nuasmeninantis. „Pub­likai patiks“ arba „žmonės nesupras“ arba „tai gerai parsiduos“ – tokios mąstymo formulės nuveda netoli, jos varžo tikrą kūrybiškumą. Man norisi kreiptis į klausytoją asmeniškai, tikint, kad atsiras, kas mane supras ir pajus. Ir atsiranda, nepriklausomai nuo geografijos.

Istorijoje nereti atvejai, kai žymūs akademinės muzikos atlikėjai (Friedrichas Gulda, Andre Previnas ir kt.) profesionaliai groja džiazą. Palyginti reguliariai viešai džiazuojate ir jūs. Kaip ši muzika sunoko jumyse, ką jums reiškia džiazas? Ar niekuomet nekilo pagunda atsidėti būtent šiam žanrui?

Nuo jaunystės mėgau improvizuoti, tačiau supratau, kad įvaldyti džiazo standartus, kaip ir klasikinį pianizmą, reikia visiško pasišventimo. Pasirinkau klasiką, kurioje turėjau pasaulinio lygio mokytojus, bet ilgainiui noras improvizuoti ėmė vis labiau neduoti ramybės. Klausydamas Friedricho Guldos džiazavimo mainstream’e pastebėjau, kad jis tai daro silpniau negu Oscaras Petersonas ar Billas Evansas ir nuolankiau, nei pats groja Beethoveną. Tačiau kai išgirdau jį improvizuojant kartu su Chicku Corea daug laisvesnę muziką, kuri gal net nebūtinai privalo vadintis džiazu, tai pasirodė nuostabu. Jie buvo lygiaverčiai partneriai. Aha, pagalvojau, čia gali slypėti raktas. Vėliau sutikau savo puikiuosius improvizacijos mokytojus Vladimirą Čekasiną ir Liudą Mockūną. Jie patvirtino, kad raktas būtent ten, kur ir maniau – improvizuodamas  turiu naudoti savo klasikinius įgūdžius, pasitelkti ilgai kauptą akademinės, ypač XX amžiaus muzikos „vidinę biblioteką“. Kartu jie atskleidė man daug laisvojo džiazo principų ir „triukų“. Pradėjau laisvėti, užčiuopti savo stilių. Šiais metais jau išdrįsau viešai improvizuoti ne tik su Čekasinu ar Mockūnu, bet ir vienas. Jaučiu džiaugsmą ir potencialą tobulėti.

Kurie iš didžiųjų džiazo pianistų jums artimiausi, įdomiausi, svarbiausi?

Praėjau daugelio puikių šio žanro meistrų įsimylėjimo periodus. Artas Tatumas, Budas Powellas, Oscaras Petersonas, Errollas Garneris, Billas Evansas, Chickas Corea – jie visada lieka man brangūs. Didis Keithas Jarrettas šioje galerijoje užima ypatingą vietą.  Kai išgirdau McCoy Tynerį, Cecilį Taylorą ir Herbie’į Hancocką (jo akustinį stilių su Mileso Daviso kvintetu) pajutau, kad ši labiau spygliuota ir kampuota tradicija, linija, einanti nuo Thelonious Monko, man itin artima. Jasonas Moranas, Craigas Tabornas, Masabumi Kikuchi, Andrew Hillas, Vijay’us Iyeris, Jacobas Anderskovas – klausausi jų visų. Bradas Mehldau žavi solo grodamas „naujus standartus“ – „Radiohead“,  „Nirvanos“ ir kitų grupių muziką. Robertas Glasperis irgi nepalieka manęs abejingo. Neseniai paklausiau Arno Mikalkėno solo albumą „Hypsterisms“ – tiesiog super. Besilankydamas Naujajame Orleane, kur grojom su Liudu, atradau ir bliuzo pianistus – Dr. Johną, Professor Longhair, Jamesą Bookerį.

Turbūt kiekvieno atlikėjo praktikoje neišvengiami įvairūs netikėtumai, neplanuotai susiklosto neįprastos situacijos. Gal kuri nors ypač įsiminė?

Šią vasarą man nutiko kai kas pasakiško. Buvau pakviestas vesti meistriškumo kursus muzikos universitete Liucernoje. Likus porai savaičių manęs paklausė, ar neprieštarausiu, jei jie vyks ne pačiame universitete, o Villa Senar – paties  Rachmaninovo viloje. Negalėjau patikėti – juk tai kiekvienam pianistui nuo vaikystės žinoma legendinė vieta, meka, į kurią neįmanoma pakliūti. Kompozitoriui mirus ten iki 2012-ųjų gyveno jo anūkas, o po pastarojo mirties vyko nesibaigiantys ginčai, kam atiteks ši vila su nuostabiu ją supančiu sodu, privačiu priėjimu prie Keturių Kantonų ežero, vaizdu į kalnus. Rachmaninovas ten sukūrė tikrą rojų sau ir savo šeimai. Pasirodė, kad būsiu pirmasis, toje vietoje vesiantis seminarus. Siurprizai tuo nesibaigė – organizatoriai pasiteiravo, ar aš nieko prieš, jei gyvensiu ne viešbutyje, o pačioje viloje! Atvykęs pamačiau, kad miegosiu Rachmaninovo miegamajame, o mokysiu Rachmaninovo fortepijonu jo kabinete. Net pradėjau žegnotis… Popiet visi išvažiuodavo ir aš likdavau visiškai vienas dviejų hektarų teritorijoje. Galėdavau skambinti nors ir visą naktį, per pertraukėles pasimaudydamas ežere, į kurį tarp tankių medžių leidžiasi paslaptingas  romantiškas takelis, jo gale – laiptai tiesiai į vandenį. Kompaniją palaikydavo tik kelios draugiškos gulbės. Atsibusdavau kiekvieną rytą ir negalėdavau patikėti, kad Dievulis 60-mečio proga man pateikė tokią dovaną!

Žymos: