Aldona Ruseckaitė

PER ŽARIJAS

Netrukus pasirodysiančiose esė knygoje „Per žarijas“ prozininkė ir poetė Aldona Ruseckaitė talpiai, struktūriškai nuosekliai neria pasakojimo tinklą. Juo gaudomos patirčių, išminties, laiko ženklų „žuvys“. Pagrindinė veikėja Balbina liudija tarnystę pašaukimui: puoselėti, saugoti visa, ką vadiname lietuvių literatūros paveldu. Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitantįjį kaip deginanti akistata, kaip dokumentika. Nieko keisto – juk 30 metų Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovavusi autorė remiasi asmenine patirtimi.


(Ištraukos iš būsimos esė knygos)

Lapeliai

Gal po poros metų atvyko kitas vyriausiasis ponas kultūrininkas – vienas iš trylikos, su kuriais Balbinai teko dirbti, būti pavaldine. Jis buvo itin susisvarbinęs, priminė gudrų rudą lapiną. Įšoko pro duris staiga, abi rankos giliai sulindusios į kišenes, apsidairė. „Labas“ sakęs nesakęs, iš karto lyg kažko nematomo paklausė:

– Ko norėjote, kas čia pas jus vyksta, po galais, kodėl esu trukdomas, po galais? Rašinėjate visokius raštus, ramybės neduodate, tik trukdote, po galais!

Rūmų prieangyje būriavosi nemažai darbuotojų, daugiausia moterų; čirškėjusios lyg būrys žvirblių, jos nuščiuvo, sustingo ir visos vienodu kampu atsigręžė į Balbiną. Šioji žiūrėjo į neramų striksintį svečią, lyg ir turėjo priėjusi artyn ištiesti ranką pasisveikinimui, bet jo abi rankos lindėjo kišenėse ir Balbinai pasivaideno, jog vyriškis suspaudęs laiko kokius gyvus daiktus; ištrauks ranką – išskris paukštelis ar iššoks varlė… O gal jis atvažiuodamas tiesiog valgė saldžias bandeles ir delnai paliko cukruoti?

Nespėjus Balbinai prisiartinti ir apsispręsti, kaip pasielgti, garbusis svečias šoktelėjo į priekį ir sušuko:

– Kur čia pas jus tualetas?!

Visi darbuotojai įkvėpė vienu bendru kvėpsniu ir, tiesdami rankas ta pačia kryptimi, džiugiai atsakė:

– Štai ten!

Balbina buvo priversta skubiai prie vyriausiojo prisiartinusi ne ranką tiesti, o tyliai įspėti: „Eikite į moterų, vyrų kol kas remontuojame.“ Lydimas dviejų savo pavaldinių, orusis nutolo į intymią vietą ir užsidarė. Visi lengviau atsikvėpė, rūbininkas progarsiu pasakė: „Kiek sykių visiems kartoju – nuimkite „M“ raidę, vyrams gi baisiai nesmagu.“ Kažkas tylomis nusišaipė: „Taigi moka rusų kalbą, čia galima suprasti – dlia mužikov…“ Kolegos prunkščiodami dėbtelėjo į rūbininką, ir vėl įsivyravo įtempto laukimo tyla. Svečias buvo gan greitas, iššoko kratydamas šlapias rankas; Balbina pagalvojo: „Ot, nenaudėliai, kiek prašau padėti popierinių rankšluosčių, bet vis taupo ir taupo, – sutaupė…“ Juk rūbininkas visada turi pasislėpęs spintelėje aukštam svečiui ar považnai viešniai. Tačiau neįtarė, kad aukštas svečias šiandien pasirodys, jis vis žadėjo ir žadėjo, kol visiems nusibodo laukti ir jį net užmiršo.

– Gerai, gerai, gerai, – kartojo lyg pats sau vyriausiasis, marširavo po holą pirmyn atgal, dairėsi, nors ne kažin ką čia galėjo pamatyti. – Kavinė, kur pas jus kavinė? Aš noriu užsukti į kavinę!

Visų veidai išblyško, rankos nukaro, nes nebuvo krypties, kuria būtų galima parodyti šią malonią vietą, – čia jos tiesiog nebuvo.

Tada kažkuri iš moterų atsipeikėjo:

– Kavos išvirsime, atsiprašome, nepasiūlėme kavos, atsiprašome, nespėjome kavos…

Balsai lyg choras vis garsiau kartojo:

– Kavos, virkime kavos!

Tačiau nirtusis svečias šoktelėjo aukštyn, treptelėjo koja ir gan šaižiai sušuko:

– Nenoriu jūsų kavos, man reikia kavinės, supratote – ka-vi-nės!

Vėl stojo baugi tyla.

– Nėra pas mus kavinės, pone, – ramiai pasakė Balbina, – nėra, gal nė nebus, rūmai nepritaikyti, matysime po visų remontų.

Dabar jau išblyško svečias, sustojo lyg kuolas, ant užkulnio pasisuko į Balbiną ir švogždamas ištarė:

– Tai jūs čia – vadovė? Jūs vis dar vadovė? Aš kažkur jus mačiau, neatsimenu kur… Ką jūs pasakėte – nebus kavinės, ar aš teisingai išgirdau?

– Taip, teisingai išgirdote, visiškai teisingai, gali kavinės ir nebūti, matysime, kaip po rekonstrukcijos, juk mūsų misija kita, yra aplinkui čia tų kavinių.

Lapino įvaizdį įgavęs žmogus dabar išties šokteli daug aukščiau, jeigu dar pasistengtų, bent dešimt centimetrų, atrodytų beveik taip pat elegantiškai, kaip tikra lapė, iš aukšto šuolio griebianti pievoje kokį pelioką. Jis jau įtūžęs.

– Ar jūs suvokiate, kas šitoje jūsų įstaigėlėje svarbiausia – tualetai ir kavinė, ar suprantate?! Man tie jūsų vakarai, susitikimai visai nerūpi, štai, tarkime, aš ateisiu, pasėdėsiu, nusibos programa ar užsinorėsiu į tualetą, manote, grįšiu atgal į salę klausytis visokių poezijų? Ne, negrįšiu – eisiu į kavinę išgerti vyno, atsipalaiduoti. Kavinė, svarbiausia – kavinė, o jos nėra… – nepaliauja kartoti Lapinas.

Balbina jau irgi netenka kantrybės, visos jo kalbos darosi juokingos, darbuotojai taip pat vypčioja į delnus, jų pagarbos ir rimties – kaip nebūta.

– Klausykite, pone viršininke, mes jus seniai kvietėme dėl saugyklų, dėl jų įrangos, dėl šiuolaikinių sąlygų – juk saugome valstybės turtą.

– Turtą? – kilsteli antakius vyriausybininkas. – Prašom jį, tą turtą, parodyti!

Apžiūrinėdamas turtą ponas svečias dar labiau supyksta, tokia, matyt, jam ši diena: viskas nervina, erzina, nenori problemų, kadencija tik prasidėjo, o moteriškaitės jau lenda su savo knygomis, rankraščiais, dokumentais, kažkieno laiškais, įsijautusios aiškina, kaip viskas svarbu, kaip parkeliavo iš už jūrų marių, kaip senoliai išeiviai patikėjo, atidavė saugoti brangiausius savo archyvus, kaip ir kaip…

– Stop, stop! – nutraukia lapinas. – Aš viską matau, bet nesuvokiu, kam jums viso to reikia, ką čia saugoti? Kas gi tokiems niekams saugyklas statys, nebent kur užmiestyje, ant pigios žemės, o čia – senamiestis, pastatai aukso vertės, ar suprantate jūs? Aukso vertės! Gal būtų naudingiau, jei jūs po lapelį, po rankraštį, po tą laišką išdalintumėte mokiniams, kai ateina jų ekskursijos, – išdalinkite ir reikalas baigtas! Išsinešios vaikai, išplatins po Lietuvą! – Taip pats save pralinksminęs, vyriausybininkas garsiai nusikvatoja: – O tiesa, ar to, kaip jis, a… Valančius… Ar jo muziejėlis prie Vytautinės jums priklauso?

– Jeigu Vaižganto – tai mums, – kuo ramiau skiemenuoja Balbina. Ji dar išdrįsta paklausti: – O kaip algos, ar jas kelsite?

– Algos? Jums – algos?! – arogantiškai įsiręžęs jau beveik šaukia vyriausybininkas, pasidaro dar panašesnis į seną lapiną, kuris jau vištos nebepagauna. – Bet ar jūs, dirbantys muziejuose, priklausote kultūros darbuotojams? Priklausote? Už ką jums kelti, juk gyvenate vakarykščia diena! – Iš pykčio paraudonuoja jo kakta ir nosis.

Balbina žiūri į šitą žmogų, supranta, kad jis nejuokauja, kad jam išties viskas čia nesvarbu, kad jis tiesiog tyčiojasi. Jis dirbs dar dvejus metus. Lapinas šokčioja ilgu koridoriumi, rankų iš kišenių taip ir neištraukė. Priartėjęs prie laukujų durų staigiu judesiu atsisuka, pakelia į viršų akis ir aštriai ranka perskrodžia orą: „Nepamirškite – tualetai ir kavinė!“

Žymos: