NUREMBERG_UPHILL, 2013. Įvietintas kūrinys, atliktas personalinės parodos „Code Cinemascope“ metu „Galeriehaus Nord“ Niurnberge, Vokietijoje. Putoplasto ir poliuretano moduliai, magnetiniai dažai, ~ 210 x 600 x 3. Bruno Weisso nuotrauka
Kalbino Ignas Kazakevičius

PATRICIJA GILYTĖ. AMŽINOS EKVINOKCIJOS ŠALYJE

Apribojimai. Sienos. Socialiniai burbulai ir ant­snukiai. Kompiuterių ekranų barjerai nenustelbs asmeninio bendravimo.

Man visada būdavo malonu įsikinkyti ar būti įkinkytam į meno organizavimo procesą. Tai vienas iš mano kuratorinių bendradarbiavimo su menininkais būdų – stebėti ir dalyvauti, užtikrinant maksimaliai kokybišką darbų pateikimą, kartu su autoriumi generuojant objektų pristatymo kontekstą.

Visas kliūtis įveikia pikseliai. Jų kokybė, perdavimo greitis, menininkų fantazija juos modeliuojant į reikšmių sankaupas ir vėl perkuriant pasaulius. Virtualus bendravimas tapo tarpdisciplininio meno išraiška. Apie tai rašau laiškuose Patricijai Gilytei, įsivaizduodamas, jog dabar kuriame audiovizualinį kūrinį, kurio garso takelis – klavišų taukšėjimas, o vaizdas sukrenta iš buvusių pokalbių, interviu, parodų anotacijų, susirašinėjimų tekstinio „tetrio“. Jo fragmentai gula tarsi sename gerame žaidime, kažkas prasprūsta, kažkas jungiasi į formas, įsižiebia ryškiau ar gęsta ir išnyksta. Visai kaip pastaruosiuose miestų galaktikas simbolizuojančiuose P. Gilytės darbuose. Jie kalba apie estetiką ir politiką, empatiją ir technologijas. Šie urbanistinių išklotinių pavidalo kūriniai primena ritualą, padedantį atmintyje išlaikyti bendravimo pikselius, išvengti formalaus atsisveikinimo su kūriniu parodai pasibaigus. Su P. Gilyte kalbamės apie „globalinį potyrį“ ir vietos pojūtį, lokalią, su vieta susijusią atmintį bei komunikaciją.

Patricija, noriu užduoti provokuojantį klausimą: ar laikai save menininke? Galbūt menas Tau reiškia ne tik savirealizaciją, bet ir perėjimą į kitą būvį?

Sekant aktualias meno ir mokslo suartinimo tendencijas, gundančias programomis bei atvirais kvietimais kūrėjams, kalbantiems mokslo kalba, atsakysiu – taip, aš vis dar menininkė, nors protarpiais gaudau ir tarpdisciplinines bangas. Akivaizdu, kad nesu inžinierė, vadybininkė ar biochemikė, nors šių profesijų specifika siejasi su mano kūryba ir jos organizavimu. Yra daug gyvenimiškų situacijų, kuomet būnu ne menininkė. Tačiau bendraudama su kitų specialybių atstovais aiškiai pajuntu, jog atstovauju menui, identifikuojuosi su šia sritimi, kurioje susitelkusi mano profesinė patirtis. Mitas, kad menininku gimstama, tikriausiai mažai kam aktualus. Ar gimstama programėlių dizaineriu? Menas man niekada nereiškė savirealizacijos. Gal tai ir buvo paskata pradėti juo domėtis, bet menui tapus kasdienybe patyriau, kad tai tiesiog labai savita darbo forma. Čia beveik nevertinamas ir neįkainuojamas darbo laikas, svarbus tik rezultatas. Todėl pradėjau analizuoti sąlygas, man padedančias jį pasiekti.

Jeigu kalbėtume apie instaliaciją kaip apie reikšmių spiečių, sugeriantį ir re­flektuojantį mus, aplinką, meno patirtis bei patirtis kuriamame mene – kur yra riba, ties kuria baigiasi autoriaus atsakomybė? Kada jis nusprendžia, jog kūriniu skleidžiama žinia suformuota, metas perduoti estafetę žiūrovui, kritikui, kolekcionieriui – su tikslu įvertinti ir pratęsti meno kūrinį kitame kontekste?

Man labai patinka Tavasis instaliacijos kaip reikšmių spiečiaus apibūdinimas. Jis ypač taik­lus todėl, kad spiečius juda ir keičia savo vietą. Tai galioja ir ribai – ji tai plečiasi, tai siaurėja, aš pati galiu ją nustatyti tik intuityviai. Grįžtant prie kitokio būvio temos, tas pats objektas, tas pats kūrinys skirtinguose kontekstuose gali būti arba nebūti menu. Ar filmas, esantis diske, yra laikytinas menu, ar tik tam tikru duomenų kiekiu? Atskiras kūrinys man realus konkrečioje parodoje ar tam tikrame procese, tačiau yra platesnio lankstaus tinklo dalis. Nors meno kontekste jis apibūdinamas gana nuobodžiai sunormuotais, objektyviais parametrais (trukmė, išmatavimai, svoris, sukūrimo metai), tačiau užima fizinę ar virtualią erdvę, turi pavadinimą, lytį, istoriją, bendraautorius, taip pat ir savą geografiją. Man pačiai meno kūrinys reiškia laiko sustabdymą, užfiksavimą, materijos metamorfozę, tam tikro neatkartojamo proceso dinamiką. Perdavimo estafetė susijusi su didele abipuse atsakomybe. Tai liečia ir kūrinio pardavimą. Jį įsigyjantis ar perimantis asmuo turėtų perimti ir visokeriopą atsakomybę už tą darbą. Man prireikė laiko suvokti, kad tai teisinga.

Kartais sakoma – neklausk, kas pavaizduota, klausk savęs, kaip kūrinys Tave veikia. Ar niekad netraukia visai nešiuolaikiškos mintys – susikurti kažką pačiai sau? Tam, kad galėtum į darbą žiūrėti ir kiekvieną kartą nustebti, jog jis savotiškai pratęsia Tave laike, sufleruoja, kur link žengti, stimuliuoja kurti.

Iš kur žinai apie mano naują kolekciją, skirtą sau pačiai? Juk apie tai dar nepasakojau! Taip, „nešiuolaikiškos mintys“ pandemijos metu įkvėpė naują ciklą, atitinkantį Tavo minimą koncepciją, nesiejant darbų su artimais ar tolimais tikslais, pasiliekant teisę nemąstyti apie parodas, o tiesiog susikurti išlaisvinto laiko salą, neskirtą jokiai konkrečiai vietai.

Kūrinio poveikis priklauso ir nuo ekspozicijos, apšvietimo, garso įrangos kokybės, vidinės žiūrovo būsenos, erdvės, turimos informacijos. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradėjau kurti site specific – konkrečiam parodos kontekstui ar tam tikrai vietai skirtus – darbus.

Menininkui svarbios ne tik įgytos patirtys, bet ir įvairūs nutikimai. Kokios Tavo gyvenimo istorijos, manai, yra vertos scenarijaus, pačios galėtų tapti meno kūriniais ar jų atsiradimo priežastimi?

Daugiausia nuotykių, taip pat ir pavojingų gyvybei, patyriau kurdama vaizdo performansus, kurie filmuojami gamtoje ar ant vandens. Įsiminė tos patirtys, kurios galėjo būti paskutinės mano gyvenime.

Performatyviuoju laikotarpiu, 2006 m. pavasarį dirbant prie „Corvidae / Tree“ videoperformanso, kad pasiekčiau man reikalingas apylinkės ąžuolo šakas, pusdieniui „pasiskolindavau“ vietos kiemsargio kopėčias. Siekis įlipti į ąžuolą buvo taip užvaldęs, kad net nesusimąsčiau apie tai, kieno tos kopėčios, tiesiog rytais įkraudavau jas į automobilį, o po pietų grąžindavau atgal. Tik dabar supratau, kad jei jos būtų nukritusios, aš būčiau likusi viena ant ąžuolo šakų 4 metrų aukštyje, o telefonas – automobilyje… Ir niekas pasaulyje nebūtų žinoję, nei kur aš, nei kur tas ąžuolas. O kiemsargis savo ruožtu policijai būtų pranešęs tik apie dingusias kopėčias.

Smagus nuotykis buvo ir 2009 m. Šcecino įlankoje. Tarp meldų pastebėjau juodą guminę vienvietę žvejo valtį. Kol pasiekiau meldus, ji jau buvo dingusi, tikra šių žodžių prasme prasmego kaip į vandenį. Akimirką trukęs vaizdas užsifiksavo mano sąmonėj ir nejučia pradėjau ieškoti būtent tokios valties, reikalingos performansui su avies figūra. Internete, gelbėtojų klubuose, parduotuvėse buvo visokių variantų, spalvotų, daugiaviečių, bet tokios mažos ir juodos kelis metus niekur nepavyko rasti. Ir staiga rinkoje atsirado naujas produktas, vienvietė valtis, skirta karpių žvejybai, pavadinta „Mission craft“. Aš, ko gero, buvau pirmoji ją įsigijusi klientė. Atsimenu, kai susiskambinau su gamintojais, jie paklausė, kaip taip greitai pastebėjau jų naują išradimą ir kam, jei ne žvejybai, man reikia vienvietės. „Aviai, pelėdai ir varnai, – buvo mano atsakymas. Po nuostabos pauzės kitame ragelio gale tęsiau, – jos po vieną plaukios…“ Beje, kadangi jos vienos sausio pradžioje ir plaukė į salą, vos išlaikiau pusiausvyrą ir su 8 kg sveriančiu avies kostiumu neįkritau į ledinį vandenį. Po to jau pradėjau rūpintis, kad proceso metu netoliese būtų ir gelbėtojai, ne vien vaizdo kamera.

Žymos: