SKĖTIS, 1883. Drobė, aliejus, 93 x 74. Iš Sankt Peterburgo valstybinio rusų muziejaus fondo. Publikuojama pagal CC licenciją
Sonia Wilson

PATI SAU HEROJĖ. Kaip Marie Bashkirtseff atrado naują kelią į šlovę

Po mirties išleistas Marie Bashkirtseff [gim. Marija Baškirceva – red. past.] dienoraštis atnešė šlovę visą trumpą gyvenimą (nuo tuberkuliozės mirė nesulaukusi 27-erių) tapti žymia norėjusiai ir to be atvangos siekusiai tapytojai. Teksto autorė Sonia Wilson domisi šio dienoraščio – vieno ankstyviausių bandymų išgarsėti sukuriant savo „prekės ženklą“ – svarba bei kaip tai formavo moterų ambicijas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

1884-ųjų gegužę, daug laiko iki to, kai Kim Kardashian, atkakliai save kuruodama ir rek­lamuodama, tapo viena žinomiausių pasaulio moterų, niekam negirdėta mergina, vardu Marie Bashkirtseff, visas savo viltis tapti garsia sudėjo į asmeninio dienoraščio išleidimą. Ji žinojo, kad serga džiova ir daug laiko neturi – dešinysis jos plautis buvo visiškai pažeistas ligos, kairiojo greitu metu laukė tokia pati lemtis, o silpstančiame kūne išryškėjo kaulai, kurių anksčiau nesimatė. Į rankas paėmusi rašiklį ir naują užrašinę, Marie parašė tai, kas vėliau taps galutine jos dienoraščio pratarme. Savo tyrime apie šlovės istoriją Leo Braudy’is vartoja terminą „santūrus įvaizdis“, tačiau tokiam moteris neturėjo nei polinkio, nei laiko, nes labiau už viską troško amžino gyvenimo. Marie vylėsi, jog pomirtinį pripažinimą jai užtarnaus tapomi paveikslai, o ankstyvos mirties atveju bus išleistas jos dienoraštis.

Tačiau tai buvo nemenka rizika. 1884-ųjų gegužę mergina buvo pelniusi vos vieną medalį už pastelę prancūziškame salone ir neatrodė, kad situacija galėtų pagerėti. Praėjus vos penkiems mėnesiams Marie mirė, po savęs palikdama krūvą nieko nedominusių paveikslų, nedidelę skulptūrą, straipsnių, anonimiškai išleistų feministinėje spaudoje, ir asmeninį dienoraštį. Nepaisant visų pastangų, jai nepavyko pakliūti į tų dienų literatų bei menininkų ratą, kaip ir nepasisekė gimti žinomų poetų ar tapytojų giminėje. Menininkės motina, kilusi iš mažos rusų aristokratų giminės, 1858 m. paliko dabartinę Ukrainos teritoriją ir kartu su šeimos gydytoju bei tarnais per Europą atkeliavo iki Nicos. Čia keturiolikmetė Marie pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame žymėdavo, ką dėvėjo, kiek susižavėjimo žvilgsnių sulaukė per pasivaikščiojimus promenadoje, aptardavo šeimoje vykstančius kivirčus, ką naujo išmoko pamokose bei kokias knygas perskaitė.

Dienoraštyje ji ne kartą minėjo šlovės troškimą, glaustai nusakydama planus ir priemones, kurias pasitelkusi ketino pasiekti pripažinimą. Pirmosios viltys buvo sudėtos į balsą, kurį mergina lavino pas dainavimo meistrus Nicoje, Pary-žiuje ir Romoje, įsivaizduodama save Europos scenose. Bandydama užkurti šlovės aparatą, Marie dažnai fotografuodavosi, naudodavo ir sceninius kostiumus, nors vėliau išsižadėjo tokių nuotraukų, vadindama jas pretenzingomis bei dirbtinomis. Dienoraštyje ji išsiplėsdavo, vaizdžiai apibūdindama savo veidą ir nuogą kūną, tokį dėmesį sau vertindama kaip didžiadvasišką gestą, kuris ateities skaitytojams neleistų spekuliuoti apie jos išvaizdą. Nuo 1875 m. spalio kiekvienas Marie dienoraščio tomas būdavo pažymėtas lotynišku šūkiu, kurį ji naudojo kaip savo: Gloriae cupiditate.

Tikrovė nebuvo tokia nuostabi. Laiku nediag­nozuoti ligos simptomai sumenkino muzikalią Marie balso galią ir diapazoną, o jos šeimą persekiojo skandalai. Bashkirtseff motina su teta Rusijoje buvo kaltinamos sąmokslu dėl M. Romanovo, kuris buvo vedęs Marie tetą, mirties, ir nors oficialiai moterys galiausiai išteisintos, procesas užtruko, o jų socialiniam įvaizdžiui padaryta negrįžtama žala – Nicoje šeima tapo apkalbų objektu. Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir į girtuoklių muštynes įsivėlęs Marie dėdė, o faktas, kad ponia Bashkirtseff išsiskyrė su savo Rusijoje likusiu vyru, padėties negelbėjo. Atskirta nuo socialinio gyvenimo, žinodama, jog mamos ir tetos pasirinkimai sumažino jos galimybes susirasti tinkamą jaunikį, Marie liejo įniršį dienoraščio įrašuose.

Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios ji ėmėsi dienoraščio. Mėgdavusi rašyti priešais veidrodį, Marie žavėjosi savo „su niekuo nesulyginamomis rankomis“, plaštakos baltumu ir grakštumu, krūtinės forma, taip jame atskleisdama tai, ką padorumas draudė rodyti viešai. Taip pat ji nepaliaujamai piešė, lyg projektavo save už puslapio ribų, už suvaržymų ir apribojimų, palikdama tikslias instrukcijas, kaip jos įvaizdis visuomenėje turėtų atrodyti ateityje, kai jau bus mirusi. Štai, pavyzdžiui, 1875 m. rugsėjo 6 d. ji detaliai aprašė marmurinę statulą, kuri turėjo būti trisdešimt kartų didesnė už Marie ir po jos mirties pastatyta šešių met­rų aukštyje šeimos sode Nicoje. Užsispyrimo Bashkirtseff netrūko, nes ji ne tik sunkiai dirbo lavindama savo sąmojį, dainavimą, meninius įgūdžius, istorines žinias, ruošėsi literatūriniams bei meniniams debatams, bet ir nuosek­liai kūrė dar vieną savo žaismingą asmenybę, apsigyvenusią dienoraštyje. Apipildama save pagyrimais, Marie akivaizdžiai nekreipė dėmesio į nusistovėjusius lyčių vaidmenis ir jiems priskirtus protokolus, buvo pati ištikimiausia savo kūrybos skaitytoja bei griežta vertintoja – būties aprašymai išmarginti komentarais, kurie nuo raudų ar išvardinamų talentų vos vienoje eilutėje pereidavo į švelnią savęs pašaipą.

Sulaukus devyniolikos, jos ambicijos tapo realesnės, siekiai – tikslingesni. 1877-aisiais Bash­kirtseff įstojo į Juliano akademiją Paryžiuje, skirtą merginoms, norinčioms savo gyvenimą sieti su menu, tačiau dėl lyties negalėjusioms studijuoti prestižinėje Nacionalinėje dailės mokykloje. Ji dirbo be atvangos, studijoje leisdama ilgas valandas, o naktimis dienoraštyje bandydavo apskaičiuoti, kiek užtruktų ne tik pasivyti, bet ir pralenkti didžiausią progresą pasiekusius bendramokslius. Kiek vėliau Marie atrado aistrą skulptūrai ir trumpą laiką galvojo, jog ši meno rūšis galėtų tapti jos bilietu į sėkmę ir pripažinimą. Ji iš visų jėgų stengėsi išvystyti meninius bei asmeninius ryšius, kurių taip trūko jos šeimai: užtikrindavo, kad jos dėstytojai, tapytojai Rodolphe’as Julienas ir Tony’is Robert’as-Fleury, būtų pakviesti į svečius vakarienės; jai pavyko susidraugauti su tapytoju Jules’iu Bastienu-Lepage’u ir jo broliu architektu Émile’iu.

Marie anonimiškai parašė Alexandre’ui Dumas jaunesniajam, o likus metams iki mirties – Émile’iui Zola, Edmond’ui de Goncourt’ui ir Guy de Maupassant’ui. Dumas jaunesnysis, atsiliepdamas į Bashkirtseff jam operos baliuje įduotą siūlymą susitikti, kandžiai pasiūlė eiti miegoti anksčiau ir taip išsigydyti jo manymu perdėtą ir netinkamu laiku išreikštą moterišką entuziazmą. Su Goncourt’u Marie ėmėsi kitokios taktikos. Buvo 1884-ieji, ką tik pasirodęs autoriaus romanas „Šeri“ (Chérie), pirmą kartą paminėtas jo knygos „Fosten“ (La Faustin) pratarmėje 1882 metais. Rengdamas savo „psichologinį ir fiziologinį tyrimą“ apie pirmus mergaičių žingsnius moterystės link, rašytojas siekė jų kolaboracijos, prašydamas užfiksuoti savo ankstyviausios paauglystės prisiminimus ir jais anonimiškai pasidalinti. Laiško pradžioje, su jai būdingu tiesmukumu, Bashkir­tseff informavo autorių, kad „Šeri“ yra pilna netikslumų bei trūkumų. Ji žinanti, ką kalba, juk pati nuo mažens rašanti dienoraštį, kurį siūlo atsiųsti paskaityti. Iki šiandien nežinia, ar Goncourt’ą šis laiškas pasiekė. Jeigu taip, jis liko neatsakytas.