Bertoltas Brechtas (1898–1956) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas ir kritikas. Pirmasis pasaulinis karas apnuogino daugelį socialinių problemų, ir joms spręsti Brechtas pasitelkė teatrą, teoriniuose tekstuose ir praktikoje eidamas naujojo – epinio – teatro kryptimi. Teoriniuose tekstuose kalbėjo apie tai, jog teatro sistemą reikia keisti iš pagrindų, kritikavo trečiojo dešimtmečio vokiečių teatrą, kuris slopina žiūrovų mąstymą ir atlieka labiau pramoginę funkciją. Tokį teatrą Brechtas vadino „sapnų fabriku“. Anot jo, iš tiesų teatras turi atverti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas ir paskatinti žiūrovą apmąstyti esamą situaciją bei norėti ją keisti. Epinio teatro spektakliuose Brechtas naudojo groteską, satyrą, leidžiančias atskleisti modernaus pasaulio ydas – išnaudojimą, apgaulę, dogmatizmą. O siekdamas publiką paskatinti mąstyti kritiškai aktorių vaidyboje taikė atsiribojimo efektą, kuomet šie ne susitapatindavo su personažais, o parodydavo savo požiūrį į juos, pažvelgdavo į veikėjus iš šalies, vaizduodami jų poelgių priežastis. Režisierius nuoširdžiai tikėjo, kad teatras žmoguje gali pažadinti norą keisti pasaulį, padaryti jį teisingesnį. Epinio teatro teorija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, yra aktuali ir taikoma iki šiol.

Kviečiame skaityti ištraukas iš netrukus pasirodysiančios Brechto tekstų apie teatrą rinktinės „Schriften zum Theater“ (sudarytojas Siegfriedas Unseldas, pirmą kartą publikuota 1957 m. leidyklos „Suhrkamp Verlag“) vertimo. Metai po režisieriaus mirties išleista knyga atspindi tai, kas jo gyvenamu laikotarpiu buvo svarbu, aktualu tiek teatrui, tiek kultūros laukui apskritai. Knygą į lietuvių kalbą vertė Jūratė Pieslytė-Sviackevičienė, specialiosios redaktorės Rasa Vasinauskaitė ir Kristina Steiblytė, leidėja Scenos meno kritikų asociacija. Asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

AR TEATRAS GALI ATSPINDĖTI ŠIUOLAIKINĮ PASAULĮ?

Buvo įdomu išgirsti, kaip Friedrichas Dürrenmattas viename pokalbyje apie teatrą uždavė klausimą, ar teatras apskritai dar gali atspindėti šiuolaikinį pasaulį.

Kadangi toks klausimas nuskambėjo, manau, jis visiškai teisėtas. Praėjo tie laikai, kai teatras pasaulį atkurdavo tik per išgyvenimus. Kad taptų išgyvenimu tai, kas vaizduojama, visų pirma turėtų būti tiesa.

Nemažai žmonių teigia, jog susilpnėjo teatre patiriami išgyvenimai, bet tik nedaugelis mano, kad apskritai sunku atspindėti šiuolaikinį pasaulį. Dėl to kai kurie dramaturgai ir režisieriai ėmė ieškoti naujų meninių priemonių.

Teatro žinovai patvirtins, kad ir aš pats ne kartą bandžiau teatre kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį ir šiandienius žmonių santykius.

Šiuos žodžius rašau būdamas vos už kelių šimtų metrų nuo vieno didelio teatro, kuriame dirba puikūs aktoriai ir yra visa būtina scenos technika, ir kuriame pats galiu išbandyti daug dalykų su įvairiais, dažniausiai jaunais darbuotojais. Ant stalo aplink mane – mano „Modelių knygos“ su tūkstančiais mūsų spektaklių nuotraukų ir daugybe tiksliausių įvairių iškilusių problemų bei jų laikinų sprendimų aprašymų. Taigi man suteiktos visos galimybės ir vis tiek negaliu teigti, kad dramaturgija, kurią dėl tam tikrų priežasčių vadinu nearistoteliška, ir su ja susijusi epinė vaidyba galėtų būti problemos sprendimas. Bet aišku viena: šiuolaikinį pasaulį šiuolaikiniams žmonėms galima vaizduoti tik kaip pasaulį, kurį galima keisti.

Šiuolaikiniam žmogui klausimai rūpi tik dėl atsakymų. Šiandienis žmogus domisi tik tomis būsenomis ir tais įvykiais, kuriuos pats gali kaip nors paveikti.

Prieš kelerius metus laikraštyje mačiau reklamą su žemės drebėjimo suniokoto Tokijo nuotrauka. Dauguma namų buvo sugriuvę, tačiau kai kurie modernūs pastatai liko sveiki. Ant nuotraukos buvo užrašas: „Steel stood“ – „Plienas atsilaikė“. O dabar šį situacijos vaizdavimą palyginkite su Plinijaus Vyresniojo aprašytu Etnos išsiveržimu ir pamatysite tokį aprašymo stilių, kokio šio amžiaus dramaturgai turėtų atsisakyti.

Mūsų laikais, kai mokslas geba taip keisti gamtą, kad pasaulis ima atrodyti beveik tinkamas gyventi, žmogus nebegali vaizduoti žmogaus kaip aukos, kaip jam nesuprantamos ir sustabarėjusios aplinkos objekto, kaip kamuolio, kuris nesuvokia juo žaidžiančiųjų judėjimo dėsnių.

Apie žmonių visuomenės prigimtį žinome mažiau nei apskritai apie gamtą, todėl dabar, kaip teigia tam tikrų sričių mokslininkai, iškilo grėsmė visiškai sunaikinti dar taip neseniai tinkamu gyventi tapusį pasaulį.

Todėl nenustebinsiu teigdamas, kad gebėjimo atspindėti pasaulį klausimas yra visuomeninis. Taip manau jau seniai, o dabar dar ir gyvenu valstybėje, kur dedamos didelės pastangos visuomenei keisti. Galite smerkti būdus ir priemones, kuriais tai daroma, – beje, tikiuosi, kad apie juos žinote ne tik iš laikraščių, – galite nepriimti šios ypatingos kitokio pasaulio siekiamybės, – tikiuosi, kad suprantate, apie ką kalbu, – bet negalėsite paneigti, kad toje šalyje, kurioje gyvenu, tikrai bandoma keisti pasaulį ir visuomeninę būtį. Ir greičiausiai pritarsite man, kad šiandieniam pasauliui reikia pokyčių.