fbpx

PASLAPTINGI TARPUKARIO LIETUVOS BESTSELERIŲ RAŠYTOJAI – BROLIAI TOMDYKAI

Audrius Dambrauskas

– Po tamstos mirties, mis Mey, nieko ypatingo nėra įvykę, – atsakė Dr. Velžas, būdamas nustebęs ir susirūpinęs dėl Doritos pesimizmo. – Rooseveltas dar tebėra Amerikos Jungtinių Valstybių prezidentu. Apie banditų karaliaus Kapone mirtį ir prohibicijos įstatymo panaikinimą tamsta, be abejo, jau žinai.
– O Darius ir Girėnas ar jau perskrido Atlanto okeaną? – jausmingai paklausė Dorita ir jos skaistus veidelis vėl pasidarė šviesus ir linksmas.

Broliai Tomdykai, „Meilės prakeiktos sielos“, 1934

Kiekvienas dar nuo mokyklos suolo tikriausiai atsimename bent kelis tarpukario Lietuvoje kūrusius rašytojus, jų knygų pavadinimus. Sunku būtų rasti negirdėjusį apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ (1934), dažnas, ko gero, galėtų padeklamuoti kokią Salomėjos Nėries eilutę, tačiau brolių Tomdykų vardas net ir gerai lietuvių literatūroje pasikausčiusiam skaitytojui įprastai nieko nesako. O kaip nustembama sužinojus, jog jiedu buvo vieni produktyviausių ir populiariausių tarpukario Lietuvos autorių!

Po minėtuoju pseudonimu slėpėsi broliai Burčikai – Alfonsas (1906–1997?) ir Jonas (1912–1968). Tiesa, kaip geroje pasakoje, būta ir trečiojo, jaunėlio Broniaus (1920–?), bet jis kūryboje, atrodo, nedalyvavo. Vienoje iš šių autorių knygų publikuotoje jų autobiografijoje teigta: „Broliai Tomdykai yra Rygos lietuviai rašytojai, gimę ir augę Rygoje. Mylėdami savo brangią tėvynę Lietuvą jie mėgsta dažnai ją aplankyti. Kaip tikriems lietuviams ir patriotams jiems Lietuva dvasiniai labai artima. Tai parodo jų kūryba. Gyvendami užsieny tarp svetimtaučių jie savo kūryba žadina išsiblaškiusiuose tautiečiuose artimo ir tėvynės meilę.“

Atrodo, rašytojai manė, jog jų tautiečiams artimo ir tėvynės meilės labai trūksta. Kūrybinį darbą pradėję 1928-aisiais, jau po metų Tomdykai Latvijos lietuvių laikraščio „Rygos balsas“ puslapiuose paskelbė pirmąjį savo romaną „Knygnešio tragedija“, o netrukus po jo pasirodė ir kiti. Greitai broliai lyg viesulas įsiveržė ir į Lietuvos knygų rinką: 1931-aisiais Kaune pub­likavo debiutinį apsakymų rinkinį „Laimė ir skausmai“, po to įvairiose spaustuvėse lyg blynus pradėjo kepti romanus. Vien per 1934-uosius Lietuvos knygynus bei spaudos kioskus pasiekė net penki skirtingi romanai jų vardu, dar vienas tais metais išėjo latvių kalba. Iš viso per 1931–1935 m. Tomdykai išleido 9 knygas lietuvių kalba, taip tapdami bene produktyviausiais šio laikotarpio lietuvių autoriais.

Gausiais kūriniais jie savotiškai atliepė į 1929-aisiais rašytojo, dailininko, teatralo Vytauto Prano Bičiūno paskelbtą mintį, jog „Didelis nuopelnas bus to žmogaus, kuris pirmas parašys lietuvišką „pinkertoną“. Pinkertonais vadinta populiari XIX a. JAV leistų detektyvinių istorijų serija, kurta tikro detektyvo Allano Pinkertono bei kitų autorių. Šiuo teiginiu Bičiūnas norėjo pasakyti, jog ir Lietuvoje turėtų rastis lengvų nuotykinių tekstų, kurie žmones pratintų prie skaitymo bei knygos apskritai. Tiesa, autorius kiek sukčiavo, žadėdamas nuopelnus kitiems – vieną pirmųjų lietuviškų pinkertonų, nuotykių apysaką „Paskendę milijonai“, dar 1928-aisiais jis parašė pats, ir šiandien yra laikomas detektyvo žanro pradininku mūsų šalyje.

Tiesa, vos po kelerių metų V. P. Bičiūnas žegnojosi išgirdęs apie naujo lietuviško pinkertono pasirodymą: „Buvo laikas, kada mūsų talentingieji rašytojai suko galvas, kaip čia parašius „lietuvišką Pinkertoną“ ir tuo būdu suintriguoti, sudominti skaitytoją. Bet kai į mūsų raštiją atėjo „tikrasis“ Pinkertonas, liūdna darosi ir graudu…“, – 1934-aisiais apmaudą liejo jis žurnale „Trimitas“. Mat į ankstesnį autoriaus kvietimą rimtesni literatai reagavo vangiai – užduoties ėmėsi įvairių profesijų prašalaičiai. „Mūsų literatūroje dažnai pasitaiko netikėtumų. Rodos, vakar vieno bei kito rašytojo vardas visai nebuvo žinomas, o šiandien žiūrėk, jau jis romaną išleidžia! Prie tos rūšies autorių, berods, priklauso ir broliai Tomdykai. Gyveną, kiek teko patirti, Rygoj, bedirbą kokioj ten dirbtuvėj ar fabrike, jie randa pakankamai laiko ir literatūrai. Br. Tomdykų raštai, nors ne be talento parašyti, turi savy ne tai pasiskolinimo iš kitų autorių, ne tai atsidavimo literatūroj žymių. Čia, žiūrėk, pasitaiko tikrai daili vietelė, o kiek toliau prasideda toks analfabetiškas kreivezojimas, lyg tai būtų ne rašytojo bet tikriausio bemokslio rašinys“, – 1933-aisiais pirmąjį atskira knyga pasirodžiusį šių autorių romaną „Pirmoji meilė“ recenzavo žurnalo „Trimitas“ bendradarbis.

Perskaičius bent kelias Tomdykų knygas, nesunkiai galima susidaryti įspūdį, kokios bus esminės kitų jų kūrinių sudedamosios dalys. Pasakojimo centre visuomet rasime daugiau ar mažiau komplikuotą meilės istoriją, prie kurios laimingos arba nelaimingos atomazgos bus artėjama vingiuotu išdavysčių, parako dūmų, narkotikų, alkoholio, nutautėjimo, pasileidimo ar kitokių paklydimų nužymėtu nuotykių keliu.

Autorių sumanymai gan dažnai įvilkti į istorinį rūbą: kalbama apie LDK laikus (apysaka „Pilies griuvėsių paslaptis“ (1930); apsakymas „Karalius Mindaugas ir žemaičiai“ (1935) ir kt.); carinę priespaudą (pirmasis romanas „Knygnešio tragedija“ (1929); įvykiams Kražiuose skirtas romanas „Kentėjimų naktis: Kražių tragedija“ (1934); romanas „Atpirkta nuodėmė (1905 m. siaubas)“ (1934), kurio veiksmas plėtojamas Pirmosios Rusijos revoliucijos fone, ir kt.); Lietuvos Nepriklausomybės kovas (romanas „Augustavo miškų prakeikimas“ (1934) – brolių fantazijos užteko viskam. Tiesa, apie įvairiausius istorijos tarpsnius rašę autoriai, atrodo, nebuvo tvirtai pasikaustę nė viename… „Idėja – lietuvių partizanų veiksmai Augustavo giriose šaukiasi plunksnos. Tačiau, likę gyvi iš tų partizanų, perskaitę Tomdykų darbą, tik nusišypsos. <…> Apie kautynes autoriai, matyt, nieko nenusimano. <…> Apie šnipus tiek pat žinių teturima“, – karių spaudoje peiktas „Augustavo miškų prakeikimas“. Vis dėlto kūrinys puikiai tiko Tomdykų deklaruotai misijai – daugelis brolių tekstų aukština patriotiško, tautiškai susipratusio lietuvio-kataliko tipo herojus, o jų priešams (lenkams, rusams, nutautėjusiems lietuviams, komunistams) švaistomi prakeikimai ir negailima tokių epitetų, kurių naudojimas šių laikų standartais atrodo pavojingai artimas tautinės nesantaikos kurstymui.

2023-01-24
Tags: