fbpx

PASAULIO BIBLIOTEKOS PADEDA SAUGOTI UKRAINOS KNYGAS IR KULTŪRĄ

Ksenya Kiebuzinski

Mano mama gimė Sambire, Ukrainoje, o tėvas – Pšemislyje, Lenkijoje. Jų abiejų vaikystė prabėgo kaip pabėgėlių, gyvenant tarp perkeltųjų ukrainiečių, pasitraukusių iš šalies 1944 m. liepą, Raudonajai armijai veržiantis į Austriją bei Vokietiją. Mano senelių sprendimas viską mesti ir palikti savo namus išgelbėjo mano tėvus nuo sovietų okupantų tironijos.

Jie buvo vieni iš tų 200 000 ukrainiečių, kurie vietoj repatriacijos į Sovietų Sąjungą pasirinko gyvenimą tremtyje. Vedini pilietinių, švietimo, kultūrinių ir politinių interesų šie žmonės būrėsi į diasporą. Siekdami palaikyti tarpusavio ryšius bei papasakoti pasauliui savo šalies istoriją, ukrainiečiai leido informacinius biuletenius, brošiūras ir knygas. Tokia leidyba jie prisidėjo prie to, ką jau buvo nuveikę tautiečiai, nuo 1890-ųjų emigravę į Šiaurės Ameriką dėl ekonominių priežasčių, bei tie, kurie apsigyveno užsienyje iš politinių sumetimų revoliucijos laikotarpiu, XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

Šiuos leidinius saugau kaip Toronto universiteto bibliotekininkė, vystanti, sudaranti sąlygas naudotis ir tyrinėjanti ukrainiečių bei kitų slavų kalbų kolekcijas. Mūsų bibliotekos ukrainietiški fondai – nesvarbu, ar juos sudarantys spaudiniai buvo išleisti Ukrainoje Austrijos, Lenkijos ar Rusijos valdymo laikais, ar nepriklausomybės laikotarpiu, ar pabėgėlių centruose ir išeivijos bendruomenėse – leidžia pažvelgti į savitą mūsų šalies istoriją, kuri skiriasi nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsitikinimo, kad „vien tiktai Rusija sukūrė Ukrainą“.

UKRAINOS KULTŪRA IR ISTORIJA BIBLIOTEKOSE

Bibliotekininkai bei bibliotekos visame pasaulyje atlieka svarbų vaidmenį saugant Ukrainos kultūros istoriją ir dalijantis ja. Jos įsigyja vakarietiškų leidinių apie Ukrainą bei jos teritorijoje išspausdintą literatūrą, ir žmonės iš šių šaltinių gali daug sužinoti. Prancūzų architekto, karo inžinieriaus Guillaume’o Le Vasseuro de Beauplano žemėlapyje „Carte d’Ukranie“ 1660 m. šalis pirmą kartą buvo pavaizduota kaip atskira teritorija su apibrėžtomis sienomis. Jį užsakė Lenkijos karalius Vladislovas IV, norėdamas geriau pažinti šį kraštą ir jo gyventojus, kad galėtų apsaugoti teritoriją nuo priešų (ypač Rusijos).

„Karolio XII istorijoje“ (Histoire de Charles XII, 1731) Voltaire’as panašiai aprašė ir tekstu kartografavo Ukrainą kaip kazokų šalį, esančią tarp mažosios Totorijos, Lenkijos bei Maskvos. Jis teigė: „Ukraina visada norėjo būti laisva.“

Kitoje mūsų fondų medžiagoje yra fizinių pėdsakų, liudijančių sovietų valdžios baisumus. Thomo Fisherio retų knygų bibliotekoje ant Evangelijų knygos, parašytos bažnytine slavų kalba ir išspausdintos 1735–1758 m. Počajive, Ukrainoje, matomas įrašas, jog ji buvo perduota Šv. Mykolo Aukso kupolo vienuolynui Kyjive (Свято-Михайлівський Золотоверхий монастир), „kad amžinai liktų bažnyčioje“. Vis dėlto ši šventovė XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje Stalino įsakymu buvo sunaikinta, o jos bibliotekos leidinius sovietų valdžia pardavė.

Dažniausiai knygos į bibliotekų fondus patenka sąžiningesniais būdais – kartais pabėgėliai universitetams dovanoja savo asmenines bibliotekas. Toronto universitete turime ranka rašytą, akvarele nuspalvintą ukrainiečių karo belaisvių periodinio leidinio „Bastūnai“ (Liazaroni, 1920) numerį. Jis buvo leidžiamas Italijoje, netoli Kasino miesto esančioje internuotųjų stovykloje, kur po karo nelaisvėje buvo laikoma dešimtys tūkstančių ukrainiečių, paimtų į Austrijos-Vengrijos kariuomenę.

Tarp beveik 1000 knygų ir brošiūrų, po Antrojo pasaulinio karo išleistų perkeltųjų ukrainiečių, Toronto universitete saugoma ir vaikiška pasaka, kurią prisimenu skaičiusi vaikystėje. Knyga „Bim-bom, dzelen’-bom!“ (1949) pasakoja apie tai, kaip grupelė vištų ir kačių padeda užgesinti gaisrą. Šios istorijos ištrauką būtų galima pritaikyti Rusijos karui prieš Ukrainą:

Gaidžiai, vištos ir viščiukai,
katės, katinai, kačiukai
tik drauge išgelbėt gali
savo degantį namelį.
Tad žinokite, vaikučiai,
kaip šitam pasauly būti –
privalu visiems atminti,
kad gimtus namus reik ginti.

Ukrainiečių spausdintinei ir skaitmeninei literatūrai gresia pavojus

Šiandien archyvarų bei bibliotekininkų komandos, įsiklausiusios į šį perspėjimą, stengiasi išgelbėti Ukrainos bibliotekų ir muziejų kolekcijas. Jų pastangos atliepia paminklosaugininkų, Antrojo pasaulinio karo metais teikusių „pirmąją pagalbą menui ir knygoms“, pasirūpinusių kultūrinių vertybių atgavimu, veiklą.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas teigia, kad Rusijos karo policija naikina ukrainiečių literatūros bei istorijos knygas – okupantų pajėgos taip pat bombarduoja archyvus, bibliotekas, muziejus.

2022-05-25