Ir aš prabudau.

Po patirto siaubo ir pasibjaurėjimo dar negalėjau atsigauti. Prieš akis iškildavo bjaurus gyvis, užgulęs ir vos nesutraiškęs manęs, prošal šuoliuojantys klykaujantys Doctor Angelicus parankiniai. Nusipurčiau ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Aš prabudau. Pagaliau prabudau.

Koks nuostabus vaizdas, man užgniaužė kvapą, žvelgiau ir negalėjau patikėti. Prieš mane plytėjo slėnis, džiaugsmingas, žydintis, ryškiaspalvis, skambantis ir giedantis. Tolėliau dunksojo šviesių miglų supama didingų kalnų grandinė. Gal atsidūriau rojuje? Dieviškąjį slėnį vagojo keli upeliai, kurių nenusakomai vaizdingos pakrantės viliote viliojo.

Ateik prisiglausk prie vešlios žalumos priglausk pavargusią galvą priglausk iškankintą kūną ateik laukiamas piligrime pasiilgtas keleivi amžinas tavo kelias amžina tavo meilė mes laukiame tavęs jau seniai ateik mūsų pažadėtas sužadėtini prisiglausk priglausk paimk mus paimk mus paimk mus

Skubėjau į slėnį, apžavėtas viliojančio čiulbesio, neužsikimšęs ausų, kaip tai padarė išmintingasis Ulisas, skubėjau priglusti prie kvapniais žiedais nusėtos skaidraus upelio pakrantės, prisiglausti prie nuostabių fėjų ir upių undinėlių, kurių stamantrūs siluetai šmėkščiojo žaliose lomose. Apėmęs jaudulys ir neišpasakytas kūno lengvumas ginte ginė į rojaus slėnį.

Baisus triukšmas sugriovė idiliją. Kojų trypsmas, šarvų žvangesys, būgnai, cimbolai, šaižiai aidinčios triūbos ir nepakeliamai čaižus gerklinis giedojimas. Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas, pasipuošę antikiniais šarvais, kaip ir kiti eitynių dalyviai, Doctor Angelicus parankiniai, tik be skydų, ritmingai trypė kojomis, trankė šarvuotas krūtines, o iš jų gerklų sklido laukinis nevaržomas tremolo.

Mes šlovinam tave didžioji Mater Turrita didžioji Bokšto Motina neprilygstama Kibele mes garbinam tave mes šlovinam tavo nekaltas įsčias pagimdžiusias didįjį Atį mes garbinam ir tikime tavo sūnumi kuris buvo kastruotas kryžmai ketvirčiuotas trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių nužengė į pragarus sėdi tavo o neprilygstama Mater Turrita dešinėje iš ten teisia gyvuosius ir mirusiuosius

Nė pats nepajutau, kaip atsidūriau siautėjančių koribantų gretose, iš mano gerklės veržte veržėsi kažkokie ritmingi skiemenys, vis garsėjantys, peraugantys į klyksmą. Kojų trypimas, duslus šarvų bilsmas, ekstazės kupinas staugsmas susiliejo į viską šluojantį ir naikinantį viesulą. Regėjos, kad nuostabųjį slėnį deginte degina iš koribantų krūtinių besiveržantis rėkesys.

Tasai nepakeliamas klyksmas vis labiau panėšėjo į ritualinį giedojimą, į šlovinantį himną didžiajai Mergelei-Motinai. Aš giedojau kartu su visais. Siausmo ekstazės apimti, daugelis pjaustėsi riešus, iškėlę rankas, ritmingai trepsėdami, gniaužė kruvinus kumščius. Kraujas tryško ant mūsų, lašnojo nuo alkūnių, sruveno šarvais ir kojomis.

O didysis nemirtingas Ati būk pasveikintas amžinai gyvas prisikeliantis nesudegantis ignis inferno amžinas ugnies pragaro valdovas mes tave garbinam mes šlovinam tave būk mums maloningas tu mūsų tamsa tu mūsų bedugnė tu mūsų tvirtovė didingas bokštas kaip tavo didžioji Kibelė Mater Turrita savo prisikėlimo dieną jis priglaus mus savo tamsybės gelmėje jis paslėps mus savo ugningoje bedugnėje mes atnašausime tau savo kraujo auką kraujas mus suriš mes būsime išgelbėti mes prisikelsime ir amžinai garbinsime tave šlovinsime tave amžinasis Ati

Išsekinti ir kraujais paplūdę Kibelės ir Ačio žyniai it pakirsti sukrito ant žemės. Praradęs nuovoką tįsojau ant nugaros, žvelgdamas į nejudančius debesis. Kraujas dar sroveno iš mano riešų. Apėmė silpnumas, tai prarasdavau, tai trumpam atgaudavau sąmonę.

Kelkis ir eik! Kelkis ir eik! Netikėtai išgirdau šauksmą. Vis garsiau duetu skanduodami, mane vartaliojo ir baksnojo Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas. Šiaip ne taip atsigaivaliojau. Koribantais virtusių Doctor Angelicus pakalikų – Grobišiaus, Uodegono, Kėblos ir kitų – jau nė kvapo nebeliko, jie išplasnojo, palikę sukrešusio kraujo dėmes ant žalios paklotės. Kelkis ir eik! Supratau, kad keltis reikės. Tačiau kojos nebeklausė, vėrė nepakeliamas skausmas, kiek­vienas žingsnelis reikalavo didžiulių pastangų, trypinėjau beveik toje pačioje vietoje.

Ir tada pasigirdo tylus, malonus Nuodėmklausio Paternoster balsas:

– Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.

– Betgi jis jau dvokia, – progiesmiu atitarė Vienuolis Homilijus.

– Vis tik leiskime, leiskime jam eiti, – tarstelėjo Nuodėmklausys. Jis padėjo Isteriškam Spiegiui ir Sardoniškam Juokui nuvynioti man nuo galvos baltą drobulę ir nuimti koribanto šarvus.

Ir aš prabudau.

Atsidūriau aukštai kalnuose. Apačioje tyvuliavo šviesių, viską dengiančių debesų tumulai, o dangaus mėlynę, kiek akys užmatė, rėmino snieguotos viršūnės. Alsavau pilna krūtine, gaivus oras ir nuostabus vaizdas, regėjos, teikė jėgų. Kaip troškau viską apglėbti, priglausti, panirti. Pajutau Amžinybės dvelksmą. Iškėliau rankas it Homilijus pamokslo metu.

Amžinybė yra dangus amžinybė yra oras amžinybė yra visa kas egzistuoja amžina yra sąmonė amžini visi kurie gimė ir dar gims mirtis tėra iliuzija

Kilau nugludintais bazalto laipteliais, kol atsidūriau prie nedidelio antikinio stiliaus pastato grakščiomis kolonomis. Augaliniais motyvais gausiai ornamentuotos, variu kaustytos durys buvo užvertos. Ant marmurinio frontono perskaičiau: Mors janua vitae.