Chiazmas: XVI amžiuje, kai pradėjo rašyti tokius dienoraščius, juos be pasibjaurėjimo vadino diaires – tai ir diarrhee, ir glaire.

Roland’as Barthes’as

Kažkas, apsirengęs atlaso chalatu ar velvetiniu švarku, atsisėda prie didžiulio rašomojo stalo ar nedidelio elegantiško sekretero, išsiima užrašinę, aptrauktą zomša ar marokenu, į rašalinę įmerkia plunksną ir lapo kairėje arba dešinėje suraito datą. Susimąsto, įsikanda parkerio, po trumpos pauzės pradeda rašyti. Arba jis dėvi džinsus bei sportinius marškinėlius, sėdi lėktuvo kėdėje, žiūri į balkšvą miglą už iliuminatoriaus, baigia apgailėtinos aviakavos likučius, iš savo krepšio išsiima knygelę ir rašiklį, o gal net „iPad“, įsitaiso patogiau ir lapo kairėje arba dešinėje rašo datą. Arba jis su karinio jūrų laivyno uniforma, kalinio chalatu, karininko apsiaustu, ašigalio užkariautojo kailiniais, astronauto skafandru, pareigūno kostiumu, laive, nuteistojo barake, tranšėjoje, pašto stotyje, palapinėje… Arba vėl tas pats, įlindęs į plačias it maišas kelnes ir marškinėlius, prie kompiuterio monitoriaus, po ranka – puodelis žaliosios arbatos, bokalas alaus, taurė vyno… Žmogus rašo dienoraštį. Jau pusę tūkstantmečio, jei ne daugiau – kas žino? Milijonai žmonių – žinomų ir nežinomų – pildo dienoraščius: data, įrašas, vėl data. Ir taip be galo.

Dienoraštis – viena iš atrasto linijinio krikščioniško laiko pasekmių; iki jo buvo kronikos bei kelionių užrašai; galiausiai, su hipotetinio autoriaus individualizavimu, „žmogaus gimimu“ (jei tikėsime Micheliu Foucault) Renesanso epochoje, į kasdienį gyvenimą įvedus kalendorius ir juos tobulinant, pasirodo Jis – nepamainoma paguoda rašančiajam bei neišsenkantis malonumas skaitančiajam. Klasicizmas, puoselėjęs griežtą hierarchiją, dienoraštį laikė literatūros pakraštyje, nors būtent ši era pagimdė pirmuosius aptariamo žanro šedevrus. Tačiau pagrindinį vaid­menį literatūriniuose spektakliuose dienoraštis ima vaidinti tik romantizmo epochoje, kurioje taip susidomima privačiu gyvenimu, viskuo, kas netikėta, netarnybiška, intymu… Tada dienoraščių pavidalu pradedami rašyti romanai. Naujasis žanras populiarėja pramoninėje visuomenėje: įžymybių dienoraščiai tampa gera preke, o „Raštų“ rinkinius rengusi istorinė-filologinė šaka, atsiradusi antroje XIX a. pusėje, galutinai legalizuoja kasdienius užrašus, pripažindama juos kūryba, bet neatšaukdama jų pavaldumo „gyvenimui“. Beveik pusę kai kurių praėjusio šimtmečio literatūrų, tapusių socialinių bei politinių perversmų aukomis, galima atkurti iš įvairių negrožinės literatūros rūšių, ir būtent iš dienoraščių. Aleksandro Bloko, Michailo Kuzmino, Daniilo Charmso, Kornejaus Čiukovskio, Michailo Prišvino, Ivano Bunino, Lidijos Čiukovskajos, Leono Bogdanovo (miniu tik pirmuosius galvon atėjusius vardus) dienoraščiai vargu ar skaitytoją domina mažiau nei visa sovietinė ir emigrantų proza. Valstybės kontrolė iš vienos, rusakalbio skaitytojo išnykimas svetimose šalyse iš kitos pusės – visa tai intymius, privačius žanrus, pavyzdžiui, dienoraštį, perkėlė į rašytojo sąmonės centrą. Tačiau net tokiose literatūrose kaip amerikiečių, vokiečių ar prancūzų dienoraščiai daug reiškia: tereikia prisiminti André Gide’ą, Jeaną-Paulį Sartre’ą, Ernstą Jüngerį, Anaïsą Niną.

Dienoraštis yra bene „istoriškiausias“ žanras. Maža to, kad jis atsirado suvokus istoriją ne tik kaip „šventą“, bet ir kaip privačią, asmeninę; jo transformacija iš banalių taikomųjų įrašų, iš išplėstos pajamų bei išlaidų knygos ar renesansinis perorganizavimas į „literatūros žanrą“ tapo įmanomi tik keičiantis istorinėms bei kultūrinėms paradigmoms. Kitaip tariant, kai privatus asmuo tapo įdomus ne vien sau, bet ir aplinkiniams. Vakarietiškas požiūris į istoriją idealiai atsispindi dienoraštyje, nes jis, kartu su autoriumi, turi ir pradžią, ir pabaigą. Laikas juda iš taško A į tašką B, bet ne ratu; drauge su laikrodžio tiksėjimu ir vartomų kalendoriaus puslapių šlamesiu žmogus, rašantis dienoraštį, keičiasi, nesvarbu – į gerą ar į blogą pusę, bet keičiasi; nori jis to ar ne, tačiau užfiksuoja patirtį, kurią skaitytojas laiko ir unikalia, ir universalia. Būtent ties unikalumo bei universalumo riba ir balansuoja gyviausias susidomėjimas dienoraščiais. Panašu, kad ši riba, Vakarų civilizacijoje atsiradusi tik prieš penkis šimtus metų, dabar vėl gali būti nutrinta.

Tuos, kas pildo dienoraščius, galima sąlyginai suskirstyti į tris kategorijas: „tiesiog žmonės“ – inžinieriai, žemvaldžiai, darbininkai, buhalteriai ir kt., įpratę reguliariai užrašyti savo gyvenimo įvykius; „politikai“, rašantys dienoraščius turėdami slaptą tikslą „pasakyti visą tiesą“, pasiteisinti ar atsiskaityti su priešais savo atžalų akyse; „meno žmonės“, įskaitant rašytojus, kuriems dienoraštis dažnai virsta tai dirbtuvėmis, tai užeiga, tai klausykla, tai eiliniu kūriniu, bet beveik niekada – vien tik įvykių išklotine. Yra kelios atskiros kategorijos: dienoraščiai pagal amžių (vaikų, ypač jei jų autorius nelaimingas šeimoje ar internate; jaunuolių – pavyzdžiui, įsimylėjėlių; senatviniai priešmirtiniai ir kt.); dienoraščiai, nusakantys religinę ar tiesiog mistinę patirtį (kaip čia neprisiminti Emanuelio Swedenborgo!), kelionių, vienutės ar narkotinių „skrydžių“ dienoraščiai. Dažnai šios kategorijos susikerta – taip bakalėjininkas, įpratęs prieš miegą užrašyti paprastus dienos įvykius, gali atsidurti kalėjimo kameroje ar laive ir ten toliau pildyti dienoraštį. Arba „sąmonės išsiplėtimo“ patirtis gali virsti mistine ar mirimo patirtimi. Galiausiai, politikai kartais pasirodo esą „meno žmonės“ ir atvirkščiai. Tačiau visada derėtų nepamiršti autorių sociokultūrinių bei amžiaus parametrų; pirmiausia todėl, kad nuo to dažnai priklauso dienoraščio rašymo tikslas – nuo „kas“ priklauso „kodėl“. Tad iš tiesų, kodėl?