AUGUST STRINDBERG

OPUS 5: JUODOJI PIRŠTINĖ

Augustas Strindbergas (1849–1912) – švedų dramaturgas, laikomas modernios dramos tėvu, natūralistas, neoromantikas, o svarbiausia – ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininkas, kuris pralenkė savo epochą, sujungdamas daugelį tuometinių literatūros srovių bei mokyklų. Šio rašytojo dramose vaizduojamos archetipinės žmonijos patirtys, tad jos nepraranda aktualumo ir mūsų dienomis.
Strindbergas aktyviai studijavo Bibliją, senovės skandinavų, senovės graikų ir romėnų mitologiją, Švedijos folkloro palikimą. Vėliau susidomėjo indų, budistų mitais ir okultizmu sekusiais mąstytojais – Emanueliu Swedenborgu, Platonu, Éliphu Lévi – bei kabala, gnosticizmu, filosofų Arthuro Shopenhauerio, Friedricho Nietzsche’ės, Eduardo von Hartmanno, garsiausio XIX a. mitų interpretatoriaus, filosofo Johanno Jakobo Bachofeno idėjomis. Taip pat psichoanalize – dramaturgui ypač rūpėjo žmogaus pasąmonės gelmės ir sapnai. Visa tai atsispindėjo ir jo dramose.
Gyvenimo pabaigoje, po ilgų metų, praleistų Europoje, Strindbergas grįžo į gimtąją Švediją, kur rašė pjeses savo įsteigtam „Intymiajam teatrui“. Įkvėptas muzikos, jis sukūrė penkias kamerines pjeses, kurias pavadino opusais: Opus 1 – „Audra“, Opus 2 – „Sudegęs namas“, Opus 3 – „Šmėklų sonata“, Opus 4 – „Pelikanas“ ir Opus 5 – „Juodoji pirštinė“.
Penkių veiksmų lyrinė fantazija scenai „Juodoji pirštinė“ – priešpaskutinė prieš mirtį Strindbergo parašyta drama. Jos veiksmas vyksta Kūčių dieną, čia sutinkamos mitinės būtybės Kalėdų Nykštukas ir Kalėdų Angelas, vieno namo gyventojams skiriantys svarbias pamokas. Pagrindinis veikėjas – vienišas senyvo amžiaus taksidermistas, kūrinyje vadinamas tiesiog Seniu – name randa pamestą paslaptingą juodą pirštinę, priklausančią kaimynystėje gyvenančiai jaunai, turtingai, tačiau piktavalei poniai – šioji, staiga pasigedusi savo žiedo su deimantu, visus aplinkinius ima įtarti vagyste. Ieškant dingusio papuošalo, susvetimėjusių daugiabučio gyventojų likimai susipina. Name ima dėtis keisti dalykai, staiga dingsta ir jaunosios ponios dukrelė. Į pagalbą atskuba Kalėdų Nykštukas, įteikiantis kalėdinę dovaną – tą pačią vis pražūvančią juodąją pirštinę.

(Pjesės ištrauka)

KETVIRTAS VEIKSMAS

Palėpė: tolumoje matyti du langai šviesiai žaliomis užuolaidomis; ant tarp langų esančios kolonos pritvirtinta rankraščių spintelė su gražia lempa viršuje; kairėje stovi ąžuolinis stalas, apkrautas rankraščiais; dešinėje – minkšta kėdė su atrama ir porankiais.
<…>
SENIS (keletą minučių dėlioja popieriaus lapus, esančius aplink jį; tuo metu fone skamba kaimynų pianinu atliekama muzika: Beethoveno Sonata Nr. 29, Opus 106, Adagio Sostenuto).
Šiandien greitai pavargau. Truputį pailsėsiu.
(Atsisėda į kėdę su atrama ir porankiais. Toliau skamba muzika.)
Šiandien mano akys kažkaip keistai mato: daiktai šalia manęs atrodo taip toli, o tie, kurie toliau, taip arti.
(Užmerkia akis. Toliau girdėti muzika. Pabunda ir staiga prišoka prie popieriaus lapų, tačiau greitai vėl pailsta ir vėl atsisėda į kėdę; darsyk atsistoja, bet staiga vėl atsisėda. Užsnūsta. Atrodo lyg miręs.)

Kalėdų Nykštukas pasiima kitą kėdę dešinėje ir atsainiai atsisėda priešais Senį.
Muzika nutyla. Senis pabunda.

SENIS. Kas ten? Ar tu tikras?..

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Būti reiškia būti pastebėtam,
Tu mane pastebėjai –
Vadinasi, aš egzistuoju.

SENIS (atsistoja). Bet aš noriu tave pajausti, noriu tave paliesti,
Kitaip man tavęs nėra!

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Nors negali paliesti vaivorykštės, bet ji reali!
Ir yra miražas, kai dykumoje ar jūroje atsiduri…
Aš esu miražas, tad neik arčiau,
Nes tada tu manęs nematysi,
Nors aš ir egzistuoju.

SENIS. Yra tame logikos…

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Na, tu turi tikėti tuo, ką matai…
(Senis pradeda niurnėti.)
Tu niurni, nes man negali pritaikyti savo sistemos;
Tavo sistema yra tavo šeimininkė,
O tu – jos vergas…

SENIS. Aš savo sistemoje viską valdau.

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Tuomet pasakyk man, keliais žodžiais,
Kokia yra esmė visų šių faktų,
Kuriuos čia sukaupei; ar tiesiog surinkai lapų kolekciją –
Lietaus lašai, smėlio smiltys, kurie panašūs vienas į kitą,
Bet nėra tokie patys!

SENIS. Mano mintys, mano idėjos susideda
Iš visų tų milijono epizodų, ateinančių į galvą…

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Paklausykime tuomet! Aš noriu pasimokyti!

SENIS. Tu mažas vagie, tu pavogei mano mintį;
Prieš minutę man viskas buvo taip aišku…

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. O dabar? Ji buvo sudrumsta kaip skaidrus ledas,
Besilydantis ugnyje; ji pavirto purvu,
Vėliau vandeniu, kuris išgaravo akimirksniu.
Ji išgaravo. Aš vėl ją paversiu ledu
Ir paaiškinsiu tavo sistemą, kurią tu pamiršai.
(Pauzė.)
Visumos vienovėje tu pamatysi pasaulio mįslę.

SENIS. Būtent! Esi protingas vyrukas,
Perpratai tai, ko aš ieškojau pastaruosius trisdešimt metų.
Materijos vienovė! Tai buvo šis žodis!

KALĖDŲ NYKŠTUKAS. Tai buvo sistema! Dabar sugrįžkime į realybę!
Apsvarstykime gamtos dualumą ir pažiūrėkime,
Ar tai nėra patikimesnė teorija.
(Pauzė.)
Skystasis elementas, vanduo, yra viena medžiaga,
Bet neginčijama, jog ji susideda iš dviejų:
Vandenilio ir deguonies;
Magnetinės jėgos dalijasi į šiaurės ir pietų;
Elektrinės – į pliuso ir minuso;
Gėlių sėklos susideda iš vyriškų ir moteriškų;
Ir grandinės aukščiausiame taške
Taip pat rasime dualumą, nes
Žmogui nėra gera būti vienam;
Štai kodėl buvo sukurti vyras ir moteris;
Taigi yra patvirtinta dviguba prigimtis!

Žymos: