„La Fenice“ operos teatro interjeras Venecijoje, 1837 m. Iliustracija iš Correr muziejaus archyvo, publikuojama pagal viešo naudojimo (PD) licenciją
Alfredas Kukaitis

OPEROS SPINDESYS IR AUKOS

Favola pastorale, dramma musicale, festa teatrale, rappresentazione… Neabejoju, kad šiandien daugeliui tai yra niekada negirdėti terminai. Tačiau taip skirtingu metu siekta įvardinti žanrą, kurį nūnai žinome kaip operą. Per daugiau nei 400 metų sukurta maždaug 50 tūkst. operų, iš kurių šiais laikais pastatoma gal keliasdešimt. Opera – tai vakarykštė muzika užvakarykščiame teatre… Ar bent taip teigė žymiausi praėjusių epochų autoritetai.

Britų dirigento Raymondo Leppardo nuosprendis: „Opera yra nuostabiausia ir tuo pat metu juokingiausia, nepraktiškiausia meno rūšis.“ Dar 1741 m. prancūzų humanistas, publicistas, kritikas Rémond’as de Saint-Mard’as rašė, kad opera yra tarsi itin graži, žavi moteris – įnoringa, kvaila, bet jos ignoruoti neįmanoma. Praeityje garsiausios įžymybės ne kartą skelbė, jog opera – atgyvena, tačiau ji gyva iki šiol. Kodėl?

Iškart prisipažinsiu, kad man opera nėra svetimybė. Augau Kauno muzikinio teatro solisto šeimoje. Tuo metu teatro repertuare dominavo būtent operos, o ne operetės ar miuziklai. Kasdien mačiau tėvo (dramatinio tenoro) gyvenseną. Pabudęs pasiklausydavo įrašų. Mityba – kefyras ir varškė. Spektaklio dieną (o išeiginės būdavo itin retai) kelias valandas gulėdavo, tada apie valandą vaikštinėdavo Ąžuolyne. Po pasirodymo tikrąja šio žodžio prasme griūdavo į lovą. Ir taip kasdien. Tiesa, operos istorijoje būta ir kitokių atvejų. Štai legendinis Enrico’as Caruso’as gerklės inhaliacijoms naudojo tabako ir alkoholio mišinius…

Taip, opera yra labai keistas, sunkiai suvokiamas reiškinys. Scenoje – itin žymios, jau pensinio amžiaus sulaukusios garsenybės. Apie kūnų proporcijas net neverta užsiminti. Apie aktorinius gebėjimus – taip pat. Tačiau šiems žmonėms tenka įtikinti mus, kad jie, pavyzdžiui, aštuoniolikmečiai. Dar didesnis nonsensas, kai kviestinės žvaigždės dainuoja skirtingomis kalbomis: pagrindinės partijos atlikėjas – švediškai ar ispaniškai, kiti – itališkai, o choras – rusiškai ar lietuviškai.

Tai atrodo keista, bet praeityje operos publikai svarbiau buvo lošti kortomis, megzti vienokias ar kitokias intrigas, atvirai poruotis (taip – seksas!), gerti vyną, leisti laiką „klubinėje“ aplinkoje. Tai buvo socialinio gyvenimo raiška; muzikai tekdavo vien fono vaidmuo. Buvo įprasta rimčiau suklusti tik skambant išskirtinei arijai. Tokiais atvejais klausytojai reikalaudavo biso (neretai – kelių). Jei to nepakakdavo, personažai, vilkintys, tarkim, gnomų kostiumais, įstumdavo fortepijoną ir suskambėdavo tai, kas anuomet būdavo populiaru. Po to spektaklis tęsdavosi.

Žymos: