Jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau žinias gilino Nacionalinėje operos studijoje (National Opera Studio) Londone, stažavosi Londono, Amsterdamo, Ciuricho ir Berlyno teatruose. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente. K. Novikovą taip pat galima vadinti lietuviškosios operos Žana d’Ark – siekdama prisidėti prie muzikinių teatrų struktūros tobulinimo, 2018 m. ji įkūrė jauniems operos solistams skirtą tarptautinės rezidencijos programą „Operos akseleratorius“, suteikiančią galimybę į sceną žengti iškart baigus studijas, o ne ilgus metus laukti, kol pasitaikys šansas įsidarbinti šalies muzikiniuose teatruose.

Kas paskatino pasirinkti tokią jaunam žmogui Lietuvoje neįprastą specialybę – operos režisūrą?

Mane nuo mažens žavėjo teatras ir muzika, tačiau užaugusi supratau, jog būtent operos žanrą nepelnytai gaubia stagnacijos šydas. Dėl to ėmiausi misijos – savo darbais pakeisti nusistovėjusį požiūrį ir išsklaidyti tirštą snobiškumo debesį, tvyrantį virš didžiulį potencialą turinčio Lietuvos operos meno.

Gal tokioms visuomenės nuostatoms įtaką daro teatruose vis dar veikianti etatų sistema, kai artistas į sceną gali ateiti 18-os, o išeiti – sulaukęs 81-erių?

Neturiu vienareikšmio atsakymo. Etatinė struktūra nebūtinai blogai, viskas priklauso nuo gebėjimo ją valdyti. Vieni stipriausių režisūrinių teatrų Europoje, pavyzdžiui, Komiškoji opera Berlyne (Komische Oper Berlin), vadovaujasi būtent šiuo principu. Ten atrenkami motyvuoti solistai, kurie daugelį sezonų kartu dirbdami scenoje sukuria tiesiog magišką „chemiją“, o žiūrovai gauna aukščiausio lygio produktą. Režisieriams toks susidirbimas taip pat atveria naujas galimybes. Žinoma, pastatymuose būna ir kviestinių, retą balsą turinčių atlikėjų. Tuomet etatiniai solistai išvažiuoja kitur, ten nėra tokios griežtos sistemos kaip pas mus – jeigu dirbi viename teatre, juo kūrybinės galimybės ir apsiriboja. Etatinio teatro struktūra gali veikti puikiai, tereikia suprasti jos privalumus. Ir Lietuvoje nebūtina josios „sprogdinti“, užtektų pakoreguoti. Nors gal visgi pradžioje reikia „susprogdinti“ ir atstatyti iš naujo. Laikas parodys (juokiasi).

Prie nusistovėjusios sistemos tobulinimo prisidedi pati – savo darbais jaunini tiek operos solistus, tiek žiūrovus. Ypač didelį pagreitį įgauna Tavo kuruojama programa „Operos akseleratorius“. Kaip gimė ši idėja?

„Operos akseleratorius“ atsirado iš būtinybės priminti Lietuvoje egzistuojančią jaunų talentų gausą. Nemažai solistų dainavimo mokosi tiek čia, tiek užsienyje, o galimybių pasirodyti scenoje iš karto po studijų baigimo nėra daug. Reikia pripažinti, jog į teatrus kasmet patenka vos keletas solistų. Kitiems prireikia papildomų metų, dvejų arba progos būti pastebėtiems vaidmenyse, kurie jiems tinka. Dėl to pavadinime ir koduojamas žodis „akseleratorius“ – juk tai pedalas, skirtas greitėti. Mano misija yra pagreitinti atėjimo į operos sceną procesą, nes, kai esi jaunas, atrodo, jog viskas vyksta per lėtai. Taip pat norėjosi, kad solistai lietuviai, savo žinias tobulinantys užsienyje, galėtų kas vasarą grįžti ir palaikyti ryšius su kolegomis. Išvengti bereikalingos atskirties. Taigi, vienas iš programos tikslų – panaikinti susvetimėjimo momentą, o antras – sukurti aikštelę, kuri būtų skirta būtent jaunų profesionalų energijai skleistis. Net viena papildoma galimybė operos lauke yra labai daug.

Šalia to dominuoja ir galbūt savanaudiškas siekis – norėjosi kuo anksčiau pradėti ieškoti bendros kūrybinės kalbos su žmonėmis, su kuriais ateityje neabejotinai dirbsiu statydama spektaklius. „Operos akseleratoriaus“ programoje yra kolegų, dalyvaujančių jau penktus metus. Kartu esame pasiekę tokį lygį, jog kūrybiniame procese nebeturime, apie ką ilgai kalbėti, filosofuoti – viskas aišku iš žvilgsnio. Puikus tokio susidirbimo pavyzdys įvyko šią vasarą. Viena mergina vėlavo į repeticiją, nes dalyvavo kitame renginyje. Jai besiruošiant eiti į sceną, prabėgdama pasakiau: „Rasa, užsiklijuok ūsus.“ Viskas, ką ji atsakė: „Gerai.“ Nei klausė, kam tie ūsai, nei kodėl. Į sceną išėjo su mėlynais ūsais ir suknele. Tarsi viskas būtų savaime aišku. Tokie momentai įrodo, kad pasiektas tam tikras bendravimo bei tarpusavio supratimo lygis.

Kas yra „Operos akseleratoriaus“ pagrindiniai „varomieji“ – komandos branduolys?

2018-aisiais startavome Kintuose, ten praleidome dvejus metus. Po to persikėlėme į Raseinius ir iki šiol jų nepaliekame. Pernai komandą papildė dirigentas Martynas Stakionis, šiemet prisijungė choreografė Aušra Krasauskaitė, žinoma, vis atsiranda ir naujų solistų. Kolektyvas nuolat didėja, dėl to sunku išvardyti kiekvieną atskirai, tačiau vadovaujamės taisykle – kuo daugiau jaunų galvų, tuo viskas vyksta ambicingiau.

Pagrindiniai „varomieji“, be abejo, yra mūsų mecenatai Rosvaldas ir Reda Kunickai, įdedantys labai daug širdies, kad šis aukštos meninės vertės renginys vyktų būtent Raseiniuose. Tradiciškai R. Kunickas projekto metu kūrybinę komandą apgyvendina savo sodyboje. Visi bendrai miegodavome vienoje didelėje patalpoje, tarsi komunoje. Šią vasarą atvažiavę į tą pačią rezidenciją radome naujutėlius laiptus. Smalsumo vedini iš karto užlipome į antrą aukštą. Negalėjome patikėti savo akimis: mus pasitiko dvylika ką tik įrengtų kambarių su minkštomis lovomis, medinėmis grindimis, dušais, tualetais, o šeimininkas tik pridūrė: „Vis tiek atvažiuojate kasmet, taip bus patogiau kurti.“ Šis svetingumo gestas parodė, kokią didžiulę pagarbą scenos meno kūrėjams bei rūpestingumą puoselėja mūsų globėjai.

Kita didžiulė šiųmetė mecenatų dovana – „Operos akseleratoriaus“ bendradarbiavimas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Buvome be galo laimingi gavę progą pažaisti su tokiu brangiu ir gražiu „žaisliuku“. Tai mums atvėrė naują galimybių lauką, suteikė daug pasitikėjimo.