Prieš pradėdama kalbėti apie šių dienų operos tendencijas, jaučiu poreikį keliais sakiniais prisistatyti. Jau dešimt metų gilinuosi į dramos, šiuolaikinio šokio, performanso ir eksperimentinio pobūdžio spektaklius. Paprastai tariant, į pasirodymus, kurie neša turinio naujumo, išraiškos laisvės ir estetinės drąsos žinutę. O štai opera mano teatrologiniame horizonte ilgą laiką plaukė tarsi didžiulis archajinis laivas su savo ištikima muzikantų, solistų bei publikos įgula, kuriai, rodėsi, visai netrūko naujo žiūrovo. Dėl išankstinių nuostatų kojos į operos laivo denį nekėliau iki pasirodant garsiajai COVID-19 audrai.

Pasaulį apgaubus absoliučiam scenos menų chaosui ir ištikus trumpalaikiam krachui, pandemija mane nubloškė į naują, iki šiol netyrinėtą klasikinės muzikos scenos salyną. Įveikusi nepatogumus bei savuosius nusistatymus, žengiau į dar didesnę nežinią. Suvokusi, jog pasiduoti viruso stagnacijai – ne išeitis, įsidarbinau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Stebėdama orkestro, choro, solistų bei baleto artistų repeticijas prisijaukinau iki šiol sąmoningai vengtą operos žanrą. Atklydus iš dramos lauko, teko paplušėti, kol pavyko perprasti šimtamečio scenos meno subtilybes – pirmenybę teikti ne literatūrinės minties įžvalgumui ar veikėjo žodžių įtaigumui, bet būtent muzikai.

Sužinojusi, kad birželio pradžioje į Kauno valstybinį muzikinį teatrą atvyksta kontroversiškoji estų trijulė su tarptautiniu projektu „PromFest“, sukirbėjo jaudulys. Vien išgirdus žodį „tarptautinis“ norėjosi kuo greičiau susipažinti su būsimo pastatymo koncepcija, jo kūrėjais, nerti į išsiilgtas repeticijas. „PromFest“ – operos festivalis, nuo 1996-ųjų kas dvejus metus vykstantis Pernu mieste, Estijoje, kurio tikslas – adaptuoti įvairius kūrinius taip, kad pavyktų pasiekti jauną, atvirą bei netikėtumus klasikiniame žanre mėgstantį žiūrovą. Šio festivalio misija – operą įveiklinti kaip įrankį, padedantį klestėti tarpdiscipliniškumui. Pagrindinius vaidmenis čia atlieka tarptautinio Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso laureatai iš įvairių šalių. Renkantis būsimojo pastatymo medžiagą, solistams suteikiama absoliuti laisvė. Taip pat siekiama bendradarbiauti vis su naujais režisieriais. Šiais metais triumfavo Gioachino Rossinio opera „Turkas Italijoje“ (Il turco in Italia).

Prieš tai minėtą estų trijulę sudaro projekto meno vadovas ir dirigentas Erkis Pehkas, režisierius Andrus Vaarikas bei scenografijos ir kostiumų dailininkas Madis Nurmsas. E. Pehkas apie būsimą spektaklį pasakojo: „Tai mūsų penktasis pastatymas Lietuvoje, bendradarbiaujant su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. Atveždami „PromFest“, siekiame keisti požiūrį į operos meną, nusistovėjusį klasikinės muzikos žanrą, norime parodyti, kad ir čia atsiranda avangardinis impulsas, reaguojama į šių dienų kontekstą. Iš pramoginio turinio išaugama, pereinama prie eksperimentavimo, tikslo kurti tvaresnę išliekamąją meninę vertę, todėl esame linkę priimti įvairių šalių atstovų kūrybines įžvalgas. Mums svarbu girdėti ne tik dainuojančių solistų balsus, bet ir jų mintis bei idėjas.“ Šiais žodžiais paneigiamas įsitikinimas, kad opera privalo laikytis griežtų normų, o solistų raiška scenoje apsiriboja penklinės ornamentais.