Prekybos centras mus pasitinka ryškiomis šviesomis, jis erdvus, švarus, pilnas žmonių, atėjusių čia patirti džiaugsmo. Prekybos centras – vieta, talpinanti savyje viską (ar beveik viską), ko nėra mūsų nuobodžioje, monotoniškoje, pilnoje baimių ir sunkumų kasdienybėje. Čia daug vietos – kitaip nei mūsų miestiškuose būstuose. Čia šviesu – kitaip nei menkai apšviestose kvartalų, kuriuose gyvename, gatvėse. Čia gražu ir, kaip bebūtų keista, jauku, čia smagu ir netgi – nepaisant nuo vieno iki kito prekybos centro pasikartojančių parduotuvių – gausu įvairovės. Daiktai, kurie mus čia supa, yra geresni nei namuose, maistas (dažniausiai) – skanesnis, net tualetai, nepaisant lankytojų konvejerio, nepretenzingą išsivadavimo nuo perdirbto maisto ir gėrimų procedūrą paverčia pakylėta, iškilminga, estetiškai reikšminga. Ne veltui tiek daug asmenukių daroma būtent prekybos centrų tualetuose.

Išeitų, kad prekybos centras yra Rojus, bet Rojus – skirtingai nei krikščioniškasis ar musulmoniškasis, – susidedantis iš mūsų pasaulio daiktų. Jame nėra lygiai nieko, kas neegzistuotų už jo sienų. Viskas sąžininga. Ką mūsų pasaulis šiuo metu gali pasiūlyti savo gyventojams, būtent tai ir atrasime prekybos centruose. Jokios mistikos, jokios fantazijos. Prekybos centre surinkti realiai egzistuojantys daiktai, paruošti vartoti. Ir vis dėlto jis – tikrasis Rojus, nes laikas jame  – Amžinoji Dabartis.

Čia visiškai nėra praeities – ir negali būti. Prekybos centre siūlomos tik naujos prekės; naujos, bet jau žinomos dėl savo savybių. Kitaip tariant, tai – nauji dabartiniai daiktai. Vos pasensta, išmaniųjų telefonų modeliai, jogurto indeliai, užpernykščio dizaino palaidinės tuojau iš čia išvaromi. Čia įmanoma aptikti tik tai, kas yra čia ir dabar. Kontrkultūra, kuri prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų reikalavo po velnių išmesti visą seną šlamštą ir pasinerti į šiuolaikybę, godžiai klausytis psichodelinės dabarties muzikos, nugalėjo. Ir ši pergalė eksponuojama čia. Prekybos centre. Jis – pagrindinė pergalingos revoliucijos šventykla ir tuo pat metu – vienintelė religija, kuriai čia nenuilstamai lenkiamasi. Prekybos centras – vėlyvosios modernybės versijos triumfas, apoteozė, primygtinai reikalaujanti savo universalumo, ontologiškumo, atmetanti bet ko kito, išskyrus ją pačią, egzistavimo galimybės šešėlį. Prekybos centras – Visagalio kapitalistinio realizmo maldos namai, Pantokratorius.