Erika DRUNGYTĖ

Olimpas ir „kas aš esu?“

Kartais tai yra tiesiog bičiulystė – mudu geri pažįstami, bet retokai susitinkam, apsikabinam, pasidžiaugiam. Tad nelauktai susibėgę – iš to malonumo ir noro jį pratęsti – imam ir pasiselfinam ar pykšt, kas nors mus nutraukia. Vaizdas lieka ilgam vartojimui – ir abu ten geros nuotaikos, ir mūsų šypsenos ryškios savaime, ir akys spinduliuoja ne dėl blykstės, ir metų nėra ko slėpti, retušuoti, fotošopinti. Oi, kiek tokių smagių susitikimų, pasibuvimų dabar sudėta į nuotraukų dėžutes, į feisbuko archyvus. Kitaip tariant, prisiminimų skrynelės saugomos nuostabiems jausmams iššaukti, nes – net nesvarbu, kiek metų prabėgo, kuris iš dueto gyvas ar jau dangaus karalystėj – ištrauki lyg kortą iš kaladės tą vaizdą ir užplūsta visokie gerumai, išgyventi kadaise, o laikas juos dar labiau „papudravo“, ir kuo ilgesnis jo tarpas, tuo idealistiškesnis santykis.

Bet kitu sykiu tai yra reikaliukai. Va – netyčia parodoj sutikau režisierių, kurį visi žino, aha, tą, į draugų vakarėlį atėjo kultūros atašė, labai faina, žiauriai gerai su ja sukontaktuot, teatro fojė pamačiau Seimo narį, kuruoja kaip tik mūsų sritį, knygyne kaktomuša susidūriau su… eina sau, čia juk prezidentas! Ir tada prasideda: ar galėtume nusifotografuoti? Ar jūs nieko prieš, jei selfiuką? Man tokia garbė… Gal atminčiai vieną kad­rą? Kokia laimė! Ir – tadam, išmušė lauktoji valanda. Ei, kas dar nematėt, čia aš su XXX. Visiškai cool: tūkstantis viršun pakeltų nykščių, skambutis iš dienraščio, lavina susižavėjimo šūksnių, kvietimas į renginį, prašymai pasisakyti, pasidalinti prisiminimais. Ne, ne, mes ne apie jus, apie XXX, bet gal sudalyvausite, gal kokį žodį apie tai, apie tą gražią draugystės akimirką, gal dar kažką apie užplūdusius jausmus?

Sunku pasakyti, kaip šis žanras vadinasi. „Aš su XXX“ yra klasikinė pigiausia vertės darymo priemonė, kai investuoji tik drąsą, kylančią iš būsimos naudos entuziazmo, o dividendai ima kapsėti tuojau pat ir tokie, lyg būtum pagrindinis stambiausias akcininkas. Bet reikia greitai suktis, kol tas XXX dar ant bangos, kol dar nenušvilptas, kol populiarumas stabilus, kol TV ekranai transliuoja, socialiniai tinklai ošia, influenceriai bei portalai mini ir ne bloguoju. Iš karto tampa lengviau su kažkuo susitarti, pas kažką patekti, kažką pramušti, prastumti, kažkaip užsikabinti, kažkur įsitrinti. Palaipsniui, nemačiomis atsitinka lauktoji metamorfozė, kai nusitrina jungtukas bei daiktavardis, lieka tik vienas pirmojo asmens vienaskaitos įvardis. O tada, reikalams pasisukus kita kryptimi, nuo XXX galima drąsiai atsiriboti, viešai švystelėjus kokį paniekinamą epitetą.

Visuomenėje egzistuoja daug įvairių įsitvirtinimo ir socialinio reitingo kėlimo būdų. Va, visai neseniai pagarbą ir garbę galėjai pelnyti, nes esi nepralenkiamas savo srities žinovas, pasiekimais turtingas meistras, darbais save įrodęs specialistas, genialus menininkas, pasikaustęs filosofas, virtuozas muzikas, gyvybes gelbstintis medikas, o šiandieną tavo kompetencijos Olimpo kalno negarantuoja. Dabar vis dažniau yra svarbu stovėti vienoje gretoje su „teisingais“ personažais, turinčiais didelių galių ir nuomonės monopolį. Visi tavo nuostabieji bičiuliai ir plati šypsena jų draugijoje nelauktai gali tapti įkalčiais, todėl geriau tų vaizdų neviešinti – maža ką. Kai tik prasitari tikįs vienais dalykais, bet abejojąs kitais, greitai pajunti reakcijas, ir jeigu nepataikei – atskirtį, patyčias ar net mobingą. Tačiau supratęs klastingo žaidimo taisykles, įgusi prisiminimais mėgautis vienatvėje, netarti ne šiaip, bet būtent šiomis dienomis neigiamą konotaciją turinčių žodžių, rasi tūkstantį progų palaikinti reikiamus „herojus“, laiko atsidurti greta jų lyg netyčia, paskelbti tai savo sekėjams… Virtuvių rezistencija (toji, kai sovietmečio pilkumoj teisingi žodžiai ir jausmai prasimušdavo sėdint su bendraminčiais ankštoj virtuvėj per naktį) čia nepaeis – sykį pasirinkai kryptį, viskas, užfiksuota. „Aš su…“ dabar yra naujas ir labai stiprus pleištas, vis aktyviau skeliantis kamieną perpus. Kaip išsaugoti medį? Atsakymo nėra. Net klasikiniu posakiu virtę Biblijos žodžiai „Tiesa jus išlaisvins“ negali pagelbėti, nes tiesa nebeturi atramos taško. Galbūt padėtį galėtų amortizuoti dãžnos meditacijos tema – „kas aš esu?“ Galbūt…

Žymos: