fbpx

O. Henry | KŪDIKIAI DŽIUNGLĖSE

Vertė Jeronimas Brazaitis

Montegiu Silveris, puikiausias gatvės prekeivis ir meno kombinatorius visuose Vakaruose, vieną sykį Litl Roke man pasakė:

– Jeigu tu, Bili, kada nors pradėsi kraustytis iš proto ir pajusi, kad esi per senas dorai apgaudinėti žmones – varyk į Niujorką. Vakaruose po mulkį gimsta kas minutę, bet Niujorke jų daugybė, lyg ikrų neršto metu – nesuskaičiuosi!

Po dvejų metų suvokiau jau nebesugebantis prisiminti rusų admirolų pavardžių, o virš kairiosios ausies pastebėjau kelis žilus plaukus; taigi, supratau, jog atėjo laikas paklausyti Silverio patarimo.

Vieną dieną apie dvyliktą pasiekiau Niujorką ir išėjau pasivaikščioti po Brodvėjų. Ogi ten – atsitrenkiau į patį Silverį! Visas apsikarstęs pačia įvairiausia vyriška galanterija, stovi parimęs prie viešbučio ir trina sau nagų pusmėnulius šilkine nosine…

– Dalinis paralyžius ar persenimo komplikacijos? – klausiu.

– Sveikas, Bili, – sako Silveris, – džiaugiuosi tave matydamas. Taip, man pasirodė, kad Vakarai sukaupė kiek per daug išminties. Niujorką patausojau desertui. Suprantu, traukti turtelį iš šių žmonių – negarbinga gudrybė. Jie moka tik šį bei tą ir nuvažiuoti pirmyn atgal, o pagalvot jiems – kada nors arba niekad. Jokiu būdu nenorėčiau, kad mano motina sužinotų, jog plėšiu paskutinę odą nuo tokių silpnapročių. Mane ugdė aukštesniems dalykams…

– Ar senojo daktaro, kuris sėkmingai diria odą, laukiamuosiuose jau tokia didelė spūstis? – bandau apsiklausinėti.

– Na ne, – atsako Silveris, – šiais laikais nebūtina lupt epidermio, kad susirinktum nemažą krūvelę… Aš čia dar tik mėnesį, bet pasiruošęs pradėt, o Manhatano sekmadieninėje mokykloje lankantieji Vilio klasę, kiekvienas savanoriškai, jau prisidėjo prie šios reabilitacijos dalele savosios kutikulės, tad dabar gali siųsti savo nuotraukas į „Evening Daily“…

Nuolatos studijuoju miestą, – toliau pasakoja Silveris, – kasdien skaitau laikraščius ir dabar pažįstu jį geriau nei tas katinas, municipaliteto rūmuose pajuntantis bet kurį O’Salivaną. Žmonės čia krinta ant grindų, klykia ir spardosi, jei nors akimirką vėluoji paimti iš jų pinigus. Eime į mano kambarį, ir aš tau papasakosiu. Mes drauge sudorosim Niujorką, Bili, senų laikų atminimui…

*
Silveris nusiveda mane į viešbutį. Jo kambaryje – daugybė įvairiausių daiktų, sukrautų kur pakliuvo.

– Paimti pinigus iš tų didmiesčio kaimo stuobrių, – pradeda Silveris, – yra daugiau būdų, nei virti ryžius Čarlstone, Pietų Karolinoje… Jie kimba ant bet ko. Daugumos smegenys – perkeistos. Kuo labiau jie išsivystę protiškai, tuo mažiau turi įžvalgos. Nagi, ar visai neseniai vienas vyrukas Dž. P. Morganui nepardavė aliejiniais dažais tapyto Rokfelerio jaunesniojo portreto kaip garsiojo Andrėjos del Sarto jauno šv. Jono paveikslo?

Matai tą pluoštą spausdintų lapų, Bili? Tai aukso kasyklos akcijos. Vieną dieną pradėjau jomis prekiauti, bet po dviejų valandų nustojau. Kodėl? Suėmė už tai, kad užkimšau gatvę! Žmonės grūmėsi, norėdami nusipirkti. Vieną paketą pardaviau policininkui pakeliui į nuovadą, o paskui išėmiau iš rinkos. Nenoriu, kad žmonės taip atidavinėtų man savo pinigus. Noriu, kad jie truputį pasvarstytų apie sandorį – tada mano savigarba nebūtų užgauta. Noriu, kad prieš mokėdami man nors centą atspėtų, kokios raidės trūksta žodyje „Čik_ga“ arba bent ištrauktų porą devynakių…

O štai dar vienas planelis, kuris veikė taip lengvai, jog turėjau mesti. Matai tą mėlyno rašalo buteliuką ant stalo? „Išsitatuiravau“ inkarą ant viršutinės plaštakos pusės, nuėjau į banką ir pasakiau esantis admirolo Diujo sūnėnas. Jie pasiūlė man išduoti tūkstantį pagal jo čekį, bet aš nežinojau savo dėdės vardo. Šiaip ar taip, tai rodo, koks nerūpestingas yra šis miestas. O dėl įsilaužėlių, tai jie net neina į tokius namus, kur dar neparuošta karšta vakarienė ir nėra bent kelių prie stalo patarnaujančių koledžo studentų. Jie smogia piliečiams aukštutinėje miesto dalyje ir, regis, jau ima jį iš visų pusių, tai įprastas užpuolimo ir apiplėšimo atvejis.

2023-02-23
Tags: