Jonas Prapuolenis (atsirėmęs į dramblio skulptūrą) su draugais Paryžiuje, 1932. Iš Bangučio Prapuolenio asmeninio archyvo
Aistė Dičkalnytė

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (I)

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tarpukario periodas (1918–1940), to laiko J. Prapuolenio profesinis tobulinimasis, baldų dizaino ypatumai. Antrojoje dalyje bus aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.

XX a. 3-iajame deš. sparčiai vystantis šalies ekonomikai, prasidėjus naujų statybų bumui plėtėsi ir baldų pramonė. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose kūrėsi jų fabrikai, mažesniuose – smulkios dirbtuvės. Buvo įprasta baldus gaminti pagal užsienio, ypač vokiškus, pavyzdžių katalogus. Valstybinės reikšmės pastatams vienetinius dirbinius projektavo Vladimiras Dubeneckis ir keletas kitų architektų, tačiau autorinių baldų pasiūlos gyventojams beveik nebuvo, todėl kažko išskirtinio žmonės ieškodavo antikvariatuose ar atsiveždavo iš užsienio.

Tuščią nišą pasišovė užpildyti save menininku-staliumi vadinęs Jonas Prapuolenis. Būsimasis baldžius gimė 1900 m. kovo 14 d. Tupikuose (Šakių r.) staliaus šeimoje. Nuo mažens matydamas tėvo darbus, dar būdamas vaikas jis pynė iš vytelių, darė šaukštus, dėžutes, rėmelius ir kitus smulkius namų apyvokos daiktus. Būtent tėvo dėka Jonas susipažino su liaudies menu, kurio įtaką galima justi visoje jo kūryboje. Pirmojo pasaulinio karo metais privačiai mokėsi staliaus profesijos pas nežinomą meistrą, o prasidėjus nepriklausomybės kovoms įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorius. Baigęs karo tarnybą į gimtuosius Tupikus nebegrįžo, įsikūrė naujojoje šalies sostinėje – Kaune.

Tiesa, J. Prapuolenio kelio iki profesionalaus baldų dizainerio būta ilgo. Žingeidus, nesitenkinęs vien įgytais amatininko įgūdžiais, jis, kaip pats teigė, siekė „žinių, skonio, sąmoningumo“, todėl 1922 m. įstojo į technikos (amatų) mokyklą Kaune. Vis dėlto mokslu nusivylė. „Sausa tenai pasirodė: medžio techniką žinojau pats praktiškai, o ko ieškojau neduota“, – savo patirtį įvertino jaunuolis. To „kažko“ neradęs amatų mokykloje, 1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Lankė skulptūros studiją, nes tuo metu vienintelėje Lietuvos meno mokykloje baldų ar interjero dizaino specialybių nebuvo, tačiau ir ten būsimasis meistras nerado to, ko ieškojo. 1929-aisiais J. Prapuolenis prisijungė prie meno mokyklos auklėtinių, kurie buvo nusivylę suprastėjusiu mokymo lygiu, streiko. Jis net siūlė neįtikusį direktorių Kajetoną Sklėrių pagal seną fabrikų darbininkų paprotį sučiupti ir, visų pajuokai, įkišus į maišą rogėmis ištempti už mokyklos teritorijos. Žinoma, ši mintis taip ir liko neįgyvendinta, o Jonas kartu su kitais maištininkais pašalintas iš mokyklos.

Gal būtent nutrūkusios studijos paskatino jį atidaryti savo privačią baldų studiją-dirbtuvę (beje, tuo metu vienintelę tokią šalyje!) ir aktyviai imtis kūrybos. Pirmą kartą J. Prapuolenis viešai sėkmės sulaukė 1930-aisiais jubiliejinėje Vytauto Didžiojo metams skirtoje Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune, kur už savo darbus pelnė organizatorių įvertinimą, jam įteiktas aukso medalis. Šios itin daug lankytojų pritraukdavusios parodos veikė kaip puiki rek­lama, o laimėtas apdovanojimas laikytas prestižiniu, puikiu baldų kokybės ir jų meniškumo įrodymu.

Po dvejų metų, 1932-aisiais, Žemės ūkio rūmuose duris atvėrė bendra Jono Prapuolenio ir garsiojo tekstilininko Antano Tamošaičio paroda. Būtent po šių dviejų parodų meistras imtas viešai girti kaip išskirtinio, tautinio stiliaus baldų kūrėjas, o puikiai žinoma pedagogė, visuomenininkė ir tuometinė žurnalo „Moteris“ redaktorė Magdalena Galdikienė rašė, kad Prapuolenis pirmasis pradėjo kurti „lietuviškos dvasios“ baldus. Net reiklusis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Paulius Galaunė palankiai vertino staliaus sūnų už tautinio stiliaus kultivavimą ir akcentavo didelį jo populiarumą visuomenėje.

Tad kur slypėjo Jono Prapuolenio sėkmės paslaptis, kad vos per kelerius metus iš mažai kam žinomo amatininko jis tapo Kauno elito baldžiumi ir net valstybinių užsakymų vykdytoju? Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nuo XX a. pr. populiarintas tautinis stilius buvo gaivališkas reiškinys, dažnai chaotiškai pasireikšdavęs architektūroje bei dizaine. Ankstesni menininkai, rėmęsi lietuvių liaudies baldų, verpsčių, kryžių ir net lietuviško baroko architektūros elementų pavyzdžiais, baldus dekoruodavo raižiniais ir ažūriniais ornamentais, formose ieškojo charakteringų praeities stilių akcentų, tačiau J. Prapuolenis pasuko šiuolaikiškesniu keliu – į modernių formų dizainą ėmėsi įpinti lengvai atpažįstamus tautiškus motyvus. Panašu, jog tai ir buvo sėkmės kombinacija. Pats menininkas teigė: „prie saviško stiliaus išdirbimo einu per moderninę dvasią“.

Šiandien žvelgdami į tarpukario laikų meistro baldus visų pirma atkreipiame dėmesį į įspūdingą jų dekorą – plokštumose sukurtus paveikslus iš medžio. Toks medžio inkrustavimas skirtingų atspalvių medienos plokštelėmis vadinamas intarsija. Šį seniai žinomą, bet tarpukariu vėl atgaivintą puošybos būdą pas mus išpopuliarino būtent J. Prapuolenis. Kiek vėliau intarsijas naudojo ir jo mokinys Jonas Vainauskas, ilgainiui ir pats išgarsėjęs kaip autorinių baldų meistras, Šiaulių menininkas, dėstytojas Gerardas Bagdonavičius, amatų mokyklų mokytojai ir mokiniai bei kiti šiandien nežinomi baldžiai.

Žymos: