Neįtikėtina, bet Alytuje, 2022 m. Lietuvos kultūros sostinėje, senojoje sinagogoje įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre atidarytoje parodoje „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė (iš Samuelio Taco kolekcijos)“ šį rudenį margame kūrėjų būryje susitiko ir du modernizmo grandai, du geriausi draugai – Chaïmas Soutine’as ir Amedeo Modiglianis. Parodos geradarys S. Tacas – Niujorko kineziterapeutas, meno kolekcininkas, gimęs Alytuje – panoro savo kraštiečiams parodyti analogų pasaulyje neturinčio dailės darbų rinkinio „Soutine’as ir jo draugai“ dalį. Asmeninė jo meno darbų kolekcija buvo pradėta rinkti prieš 14 metų, pradžioje įsigyjant artimiausiai su tapytoju besibičiuliavusių litvakų, tokių kaip Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, paveikslus. Visų į minėtąjį rinkinį papuolusių kūrinių autoriai patyrė tiesioginę Soutine’o įtaką. Daugiau kaip 160-ies darbų kolekcijoje – litvakų ir Paryžiaus mokyklos (L’École de Paris) dailininkų meno kūriniai, tarp jų – vienas Amedeo Modiglianio piešinys bei net šeši Soutine’o originalai! Du iš jų – vieni paskutiniųjų šio meistro paveikslų.

Nors pats Soutine’as girdėtas ne kiekvienam, visgi jo drobės itin patrauklios tiek profesionalų, tiek meno mėgėjų akims. Šis dailininkas laikomas vienu įtakingiausių ir mistiškiausių tarpukario Prancūzijoje dirbusių menininkų Vakarų dailės tradicijoje. XX a. tapytojas ekspresionistas buvo Vilniaus piešimo mokyklos mokinys, visiems prisistatydavęs esantis iš Vilniaus. Soutine’o kūrybinė biografija išties verta dėmesio, nes jis kartu su Pablo’u Picasso’u bei Henri Matisse’u lyderiavo tuometinėje Europos meno scenoje ir ilgainiui tapo viena garsiausių Paryžiaus mokyklos antrosios dailininkų kartos figūrų, išaugusių La Ruche („Bičių avilio“) dailininkų kolonijoje, kuri buvo įsikūrusi pastate, likusiame nuo 1900 m. Paryžiaus ekspozicijos ir vėliau pritaikytame nepasiturintiems dailininkams kurti bei gyventi už minimalų nuomos mokestį. Būtent ten Soutine’as praleido septynerius metus, o jo kaimynai buvo tokie emigrantai iš Rusijos imperijos kaip Marcas Chagallas, Moïse’ė Kislingas, Pinchus Krémègne’is, Jacques’as Lipchitzas, Ossipas Zadkine’as ir kt.

Nenuostabu, kad būtent Paryžiuje Chaïmas sukūrė individualų meninį braižą ir nuo to laiko kardinaliai nesikeitė – dailininko emocionali, dramatiškų potėpių, tirštų dažų (pastozinė) tapyba paskatino kritikus ir parodų kuratorius paskelbti jį Amerikos abstrakčiojo ekspresionizmo „pranašu“, paveikusiu daugybę šiuolaikinių JAV ir Europos menininkų, tokių kaip Willemas de Kooningas, Georgas Baselitzas, Lucianas Freudas, Damienas Hirstas etc. Net visiems puikiai žinomas Francis Baconas yra teigęs: „Soutine’as man atvėrė akis.“

Dailininko darbai saugomi didžiausiuose pasaulio muziejuose bei solidžiausiuose privačiuose rinkiniuose, plačiausiomis jo kūrinių kolekcijomis pasigirti gali Oranžerijos muziejus Paryžiuje, Barneso fondas Filadelfijoje bei Maskvos, Niujorko ir Londono muziejai. Ir nors Vilniaus menininko paveikslus įsigyja šeichai, Chaplino, Rossellinio šeimos, visgi oficialiai Lietuvoje neturime nė vieno iš jų. Taip gali būti dėl to, kad šalies muziejai Soutine’o darbų tiesiog neįperka. Tuomet gal jų galima aptikti privačiose lietuvių kolekcijose? Manau, taip, tačiau vien pamačius tų paveikslų reprodukcijas apninka abejonės. Vienos drobės paviršiuje trikdo atsargūs, suvaldyti, net kiek kukloki potėpiai, o štai kitos kompozicija pernelyg chaotiška, aštri, net atžagaroka ir paviršutiniška. Tai veikiausiai ne Soutine’as…

Šiuo metu Alytuje eksponuojamą išraiškingą paveikslą „Avis už tvoros“ (sukurtas apie 1940 m.) Soutine’as nutapė po nacių įžengimo į Pa­ryžių slapstydamasis Prancūzijos kaime. Avis jame kreminių balkšvų ir beveik rudų atspalvių, kailyje taip pat yra išsibarsčiusių kaštoninių dėmių, išdžiūvusio kraujo spalvų, tarsi dailininkas vizualizuotų gyvūno patiriamą tylią, užslopintą sielos kovą dėl išlikimo. Ji palinkusi į tvorą visu kūnu, dramatiškai prasižiojusi, iššiepusi dantis. Vaizduojama prieštaringa būsena, ir neaišku, ar nerandantis ramybės padaras dar bando pabėgti, ar jis, tiesiog bejėgis pakeisti situaciją, susitaiko su nuožmiu likimu. Aukšta horizonto linija atrodo grėsmingai, o smaragdo žalumo ganykla pakyla iki dviejų įspūdingų keterų, tarsi plaukiančių melsvai balkšvu dangumi. Atrodo, kad paveiksle subtiliai išryškinama prieštaringa paties Soutine’o gyvenimo būsena: neišvengiama lemtis, artėjanti mirtis, tylus sielos klyksmas ir priešinimasis esamai situacijai – žmogiškas noras gyventi.

Tiek aptartoji, tiek ir kitos drobės iš vėlyvojo dailininko gyvenimo laikotarpio lyg fiksuoja grėsmingą to meto politinę atmosferą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Soutine’o sugyventinė Gerda Groth, buvusi Vokietijos žydė, suimta ir deportuota į internuotųjų stovyklą Prancūzijos Pirėnų kalnuose (ji karą išgyveno). Pats dailininkas tuo metu su mylimąja, buvusia dailininko Maxo Ernsto žmona, tapytoja Marie-Berthe’a Aurenche, slapstėsi kaimuose į vakarus nuo Paryžiaus. Būtent šiuo laikotarpiu menininkas sukūrė gan daug nedidelio formato paveikslų, pasižyminčių suvaldytomis, ramesnėmis natūralistinėmis kompozicijomis nei ankstesnėje savo tapyboje, tuometinę situaciją iliustruojančiomis persekiojimo, agonijos temomis. Soutine’o darbai sukrečia nesuvaidintomis emocijomis, jo gyvenimą atliepiančiomis scenomis. Ne veltui dailininko paveikslai vadinami vienintele tikrąja jo biografija – pats menininkas nepaliko jokių atsiminimų ar užrašų. Iš literatūros bei įvairių memuarų, kuriuose kalbama apie šį kūrėją, darosi akivaizdu, kad asmeniniame gyvenime Soutine’as buvo giliai psichologiškai traumuotas, turėjo kompleksų, išgyveno daugybę depresijos periodų – tik tapyboje jis buvo visiškai laisvas ir atviras. Nepaisant tvirto užsibrėžimo išsivaduoti iš griežtų žydų bendruomenės tradicijų, savotiškai reguliavusių jo gyvenimą, įtakos, Soutine’as negalėjo visiškai pabėgti nuo vaikystės prisiminimų bei štetliškos litvakų kultūros ženklų: savito požiūrio į pasaulį, žydų misticizmo (chasidizmo) ir kasdienybės poezijos, tragedijos jausmo. Visa tai suformavo išskirtinius ekstatinės jausenos ir pasaulėžiūros kūrinius. Į Paryžių dailininkas atsinešė savo unikalią patirtį bei aiškų spalvos ir formos pojūtį, galima sakyti, jis net pranoko, praturtino prancūzų meno stilistinį lauką, įvedė daug naujų dramatiškų ir tragiškų motyvų.