Scenos iš spektaklio „Animare“ (Japonijos rankų šešėlių teatras „Kakashiza“, režisierius Kei Goto, 2016). Teatro archyvo nuotrauka
Kalbino Kristina Steiblytė

NESAME ISTORIJOS SAUGOTOJAI

Pokalbis su Japonijos rankų šešėlių teatru „Kakashiza“

Tarptautiniai scenos menų renginiai labiausiai intriguoja arba garsiais juose pristatomais kūrėjais bei kūriniais, arba nepažįstamomis kultūros ir teatro formomis bei tradicijomis. Šį pavasarį po septynerių metų pertraukos vėl surengtame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Kaunas Puppet 22“ vienas įdomiausių programos akcentų buvo japonų rankų šešėlių teatro „Kakashiza“ pasirodymas „Animare“, atskleidęs, kokius skirtingus gyvūnus bei objektus galima sukurti tokiomis paprastomis priemonėmis. Ir nors pažiūrėti spektaklio susirinkusiems vaikams ar suaugusiesiems jo turinys galėjo pasirodyti keistokas, atlikimo profesionalumui bei šešėlius kuriančios trupės vaizduotei priekaištų rasti būtų buvę sunku.

Prieš pasirodymą su „Kakashizos“ vadovu ir režisieriumi Kei Goto bei aktoriumi Shuichi Iida susitikome pasikalbėti apie šešėlių teatrą, kultūrų skirtumus ir šiuolaikinių kūrėjų santykį su tradicija.

Mūsų šalyje šešėlių teatro spektaklių statoma itin nedaug, o rankų šešėlių teatras čia pažįstamas nebent iš gruzinų trupės „Budrugana Gagra“ gastrolių. Tai ji įkvėpė įkurti „Budrugana Lietuva“ – rankų šešėlių techniką spektakliuose nuo 2017 m. naudojantį teatrą, tiesa, lig šiol pristačiusį vos kelis darbus. Negana to, apie šios scenos meno rūšies tradiciją žinome taip pat ganėtinai mažai. O kokia šešėlių teatro istorija Japonijoje?

Kei Goto: Aš skirčiau dvi jo rūšis: viena yra labiau žaidybinė, kita – meninė. Pirmoji labai sena. Tokių vaidinimų pradžią siečiau su priešistoriniais laikais, kai žmonės gyveno olose. Judantys šešėliai buvo ne tik kuriami, bet ir fiksuojami. Pavyzdžiui, Ispanijoje yra ola, ant kurios sienų galima rasti nupieštų jų siluetų.

Duomenų apie šešėlių teatrą kaip atskirą meno formą turime iš XVII a.: yra išlikęs haiku, kuriame pasakojama apie tokį vaidinimą. Vadinasi, šešėlių pasirodymai tuo laiku jau buvo paplitę. Kiek vėliau ši meno rūšis tapo ukijo-ė stiliaus dailininkų kūrybos objektu. Šešėlių teatrą vaizdavo ir XIX a. japonų tapytojas Utagawa Hiroshige’ė. Iš šių ir kitų išlikusių šaltinių žinome, kad Japonijoje susiformavo savita šešėlių teatro tradicija, bet mūsų trupė ja neseka, ar bent jau nesistengiame kurti tiesioginio ryšio tarp tradicijos ir savo darbų. Priešingai, visada orientuojamės į naujoves.

Trupę 1952 m. įkūrė mano tėvas. Po Antrojo pasaulinio karo ekonominių sunkumų iškankinta šalis šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo atsigauti, ėmė rastis vis daugiau užsienio kultūrų įtakų. Tai lėmė ir pokyčius mūsų aptariamame žanre. Veikiamas įvairių šalių kultūrų, mano tėvas nusprendė įkurti savo šešėlių teatrą. Iš pradžių daugiausiai bendradarbiauta su televizija, bet man atėjus į trupę pradėjome savo veiklą kreipti gyvo atlikimo linkme.

Televizijoje šešėlių teatras buvo rodomas kaip savarankiška programa ar naudojamas kaip kitų laidų elementas?

K. G.: Trupė kurdavo judančius paveikslus įvairioms laidoms, pavyzdžiui, iliustruoti dainai, bet maždaug 80 procentų „Kakashizos“ darbų televizijoje buvo skirti edukacinėms programoms.

Kai ėmėte rengti gyvus pasirodymus, tęsėte tai, kas jau buvo pradėta jūsų tėvo?

K. G.: Pasirinkome kurti panašios estetikos vaizdinius, kad žiūrovai atpažintų, jog tai ta pati trupė, bet įvedėme ir naujovę – istorijas pasakojantį aktorių. Tuo metu šešėlių teatre daugiau niekas to nedarė, o pati idėja scenoje turėti pasakotoją buvo pasiskolinta, regis, iš nebyliojo kino seansų. Jų metu Japonijoje gyvai atliekama būdavo ne tik muzika, bet ir filmo veiksmo bei personažų įgarsinimas.

Žymos: