Atsitinka, kad kūrinys pagauna. Net nežinant istorijos ar konteksto, įstringa kažkur giliai ir neduoda ramybės. Būtent taip man buvo su menininkės Neringos Vasiliauskaitės sukurta objektų serija „Haut Muster“ („Odos raštai“). Prieš keletą metų projektų erdvėje „Editorial“ aplankyta pašnekovės personalinė paroda tikrai ilgam laikui įsirėžė atmintyje.

Neringa Vasiliauskaitė gimė ir augo Lietuvoje, tačiau šiuo metu gyvena ir kuria Miunchene, Vokietijoje. 2011 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ji įgijo vitražo studijų magistro laipsnį, o 2018-aisiais baigė mokslus stiklo ir keramikos klasėje pas profesorius Norbertą Prangenbergą ir Nicole’ę Wermers Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje. Nors autorė – dažna tarptautinių parodų bei projektų dalyvė („Synthetic pleasure“ („Vent“, Austrija), „Debutantinnen 2019“ (Miuncheno menininkų galerija, Vokietija), „Jahresgaben“ (Miuncheno meno asociacija, Vokietija), „Me Myself And The Possibility Of You“ („Westwerk“, Vokietija), „Waving and swaying“ („Miranda Kuo“ galerija, JAV), „Erwarten Sie Wunder“ (Ulmo miesto muziejus, Vokietija) etc.), savo kūrinius ji yra pristačiusi ir Lietuvoje, tokiose grupinėse parodose kaip „Imaginarium: Kitapus regimybės“ (Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerija), „Keturi kambariai su vaizdu“, „Glamonė“ (galerija „Vartai“), „Puse lūpų“ („Editorial“) bei jau mano minėtoje personalinėje parodoje „Haut Muster“. 2018-aisiais N. Vasiliauskaitė laimėjo Bavarijos kultūros ministerijos stipendiją menininkų rezidencijai „Villa Concordia“, o 2019-aisiais išleido solo darbų katalogą „Seductive skins“ („Gundančios odos“). Apskritai Neringos sukurti objektai yra kolekcionierių hotshot – šiuo metu jų galima rasti Filingeno-Šveningeno ir Karlsrūhės miestų galerijose bei „Sammlung FER“ ir Alexandero Tutseko fondo kolekcijose.

Grįžtant prie mano atsiminimo – Neringos it išnaros „Haut Muster“ pakabintos odos veikė nejaukiai, tačiau buvo itin išraiškingos, įtikinančios. Pats pavadinimas sufleravo, kur link kreipti mintis bei žvilgsnį, įvardydamas eksponuojamas „skūras“ ir jų ar jose besiveriantį vizualumą. Oda – visą kūną gaubiantis paviršius, kartu su plaukais, nagais bei liaukomis sudarantis bendrąją jo dangą. Būtent ji saugo organizmą nuo mechaninių pažeidimų, kenksmingo išorės poveikio, įvairių infekcijų. O jei kiek filosofiškiau – tai mūsų kūnų „apibrėžtis“, laikanti „vidų“ ir atskirianti jį nuo „išorės“. Pasak rašytojo, mitologo Dainiaus Razausko, „ta apibrėžtoji erdvė mena sutvertąjį pasaulį, kosmosą, šitaip išskirtą iš chaoso ir nuo jo atskirtą“. Taigi, oda veikia tarsi rėmas, ribojantis savą ir svetimą pasaulius, ir ne vien simboline, bet ir praktine prasme. Jos transformacijos fiziologiškai siejamos su ligomis, skausmu, ištvėrimu, o bet koks jos kismas ar pažeidimas signalizuoja apie tam tikrą pavojų arba virsmą. Įvairiai derindama technikas bei medžiagas, suteikdama joms kūnišką, o gal net ir socialinį diskursą, šioje parodoje menininkė įrodė, kad oda nėra tik paviršius – ir joje tveriasi gilūs bei iškalbingi turiniai. Kiekviena išnara čia simbolizavo išsinėrimą iš asmeninių patirčių ir išgyvenimų, medžiagiškumo triumfą, moters bei jos kūno galią. Išraiškinguose N. Vasiliauskaitės asambliažuose „vidus“ atliko duetą su „išore“. Gali būti, kad siekdama panašios dermės ir pati pajutau norą „išsinerti“, kuris taip ir liko neįgyvendintas.

Susitikusios aptarėme minėtąją parodą ir daugybę kitų su kūryba bei jos gylio ir paviršiaus amplitudėmis susijusių klausimų. Tačiau, kaip ir pačios Neringos darbuose, pokalbis, prasidėjęs paprastomis temomis, nusidriekė gerokai plačiau ir giliau – tapo atviras, jautrus, galima sakyti, net asmeniškai išvirkščias, visai kaip eksponuotosios odos.

Neringa, pradėkime nuo emigracijos, Tavo gyvenamosios vietos bei to, kokią įtaką daro buvimas toli nuo gimtinės. Anokia paslaptis, kad šiuo metu esi apsistojusi Miunchene; studijavusi tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, abiejose šalyse pagarsėjai kaip šiuolaikinio meno kūrėja. Aktyviai rengi parodas ir jose dalyvauji, turi atstovaujančias galerijas, pačios kūriniai cirkuliuoja privačiose kolekcijose. Kokį santykį jauti su minėtomis valstybėmis? Ar Tau, kaip kūrėjai, svarbi supanti erdvė?

Lokacijai, kurioje dirbu, didelės reikšmės neteikiu, nes vidiniai kūrybiniai procesai, šiaip ar taip, vyksta nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos. Galbūt daug įdomiau būtų pasvarstyti apie skirtingų šalių įtakas bei poveikį kūrybiniam identitetui… Prisipažinsiu, apima dvejopos nuotaikos – Miunchene yra nuostabi šviesi studija su atskiru įėjimu, pasitarnaujančiu, kai prisireikia dirbti lauke, tarkim, šlifuoti ar pjauti. Būtent čia džiugina puikios sąlygos kurti bei realizuoti idėjas, ir tai be galo vertinu, nes man labai svarbu darbo erdvėje jaustis patogiai. Dar Miunchene turiu mėgstamas miesto vietas, įprastus maršrutus, draugų ratą, tad prisideda ir socialinio saugumo elementas. Nepaisant to, Lietuvoje jaučiu pilnat­vę, kurios trūksta gyvenant svetur. Pastaruoju metu stengiuosi vis dažniau grįžti gimtinėn, pažinti ten vyraujantį šiuolaikinio meno lauką ir išbūti kuo ilgiau. Jei atvirai, kiekvienas sugrįžimas – labai emocionalus, todėl norėtųsi praleisti Lietuvoje tiek laiko, kiek jo reikia jausmams nurimti, tam, kad galėčiau savo sumanymus realizuoti ir čia. Ieškau tokių galimybių. Ar tie darbai būtų kitokie nei gimę Miunchene – sunku pasakyti. Juk esame mišinys tam tikrų patirčių, kurios tik po laiko padaro įtaką kūrinių naratyvui.

Galbūt vienos šalies identiteto, jei tai įmanoma, savyje jauti daugiau? Kaip manai, kaip tai reiškiasi Tavo kūryboje?

Ko gero, prie lietuviškosios savo tapatybės dalies galėčiau priskirti įvairių medžiagų pomėgį. Jį perėmiau iš artimųjų – senelis piešė, daug dirbo su metalu, kūrė kryžius, o močiutė siuvo bei mezgė. Tad nieko nuostabaus, jog tiek metalą, tiek siuvinėjimą kurdama dažnai naudoju ir pati. Tačiau ar tik darbas su medžiaga sieja mane su lietuviškomis šaknimis?.. Iš tiesų neretai mano objektai yra asmeninių vaikystės patirčių išraiška. Lyg perėjusios per prisiminimų tinklą, jos susijungia su esamomis. Būtent tokiu principu atsirado serija „Tablecloth“ („Staltiesė“), kurios išeities tašku tapo vaikystėje matytos dirbtinės staltiesės, vadintos klijonkėmis, su ant jų atspausdintu akmens, dažniausiai – marmuro, ornamentu. Panašių dirbtinumo, manipuliacijos momentų galima aptikti beveik visuose mano darbuose.

Gyvendama Miunchene, ypač studijų metu, atradau visai kitas medžiagas – lateksą, silikoną, tekstilę, medį, taip pat spaudą ant įvairių paviršių. Ką pasirinksiu sumanymui įgyvendinti dažniausiai priklauso nuo analizuojamos temos. Neslėpsiu – džiaugiuosi, kad mano kaip kūrėjos asmenybė formavosi Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje, kurioje išminties galėjau semtis iš įvairių profesorių – gerai žinomų šiuolaikinio meno lauke autorių.

Mokeisi pas garsią menininkę prof. Nicole’ę Wermers, neabejotinai paveikusią ir pačios ankstyvąją kūrybą. Kas dar turėjo lemiamos įtakos Tavo formavimuisi? Apskritai – tapimui menininke?

Atsakydama į šį klausimą neišvengiamai turiu kalbėti apie asmeninius išgyvenimus. Dar paauglystėje netekau tėčio, todėl mane augino seneliai. Po tėvo mirties teko patirti įvairiausių sunkumų, ir tai paskatino ieškoti būdų, kaip paleisti skaudžias patirtis, atsisveikinti su jomis, taigi, tuo metu pradėjau intensyviai piešti. Vėliau viskas gana tradiciška: Vilkaviškyje lankiau dailės studiją, kurioje pasiruošiau stojamiesiems egzaminams į VDA, akademijoje studijavau vitražo specialybę, o vėliau kelerius metus dar ir dėsčiau Monumentaliosios dailės [dabar – Įvietinto meno] katedroje.

2011-aisiais nusprendžiau mokslus tęsti Miunchene. Ten praleidau net septynerius metus, pas skirtingus profesorius bei profesores gilindamasi į stiklo ir keramikos paslaptis, tobulindama savo įgūdžius. 2018-aisiais įgijau Frei Kunst [laisvųjų menų] diplomą su skulptūros specializacija. Apskritai, turiu pabrėžti, kad bestudijuojant Miuncheno akademijoje manyje įvyko didžiulių pokyčių. Kai tenka mokytis pas tokius meno kūrėjus kaip Stephanas Dillemuthas, Thierry Boisselis, Nicole’ė Wermers, Markusas Kartießas, Norbertas Prangenbergas ir kt., nori nenori, imi keistis. Ypač vaisingi buvo pokalbiai su prof. N. Wermers. Būtent ji pastūmėjo mane į savo darbus įtraukti ir kitas medžiagas, tad taip žingsnis po žingsnio tolau nuo stiklo, kol galiausiai baigiamajame naudojau ir jungiau skirtingas, netikėtas medžiagų variacijas.