Zenono Baltrušio nuotraukoje – Julius Keleras ir Aidas Marčėnas, 1984
Julius Keleras

Neplanuoti prisiminimai

Šį tekstą iššaukė vienas tolimas prisiminimas. Laimei ar nelaimei, be vaizduotės dar esame ir prisiminimų būtybės – kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, o iš viršaus, įkvėpus oro, pažvelgti žemyn ir šūktelti: „Oho, kaip aukštai mano užkopta!“ Ne apie kalnus aš čia. Tikrai ne apie juos. Neseniai šią žemišką ašarų pakalnę ankstokai palikęs Romualdas Rakauskas, puikus bičiulis ir dar puikesnis Akmenėje 1941 m. gimęs fotomeno lyrikas, visą gyvenimą praleidęs Kaune, bet nesutikdavęs būti vadinamas kauniečiu („aš tik gyvenu Kaune“), yra teigęs, kad žmones skirsto į dvi kategorijas – tuos, kuriems tinka jūra, ir tuos, kuriems tinka kalnai.

Aš čia ne apie kalnus ir ne apie alpinistų gyvenimus – jie beprotiški, sudėtingi, įdomūs, tačiau jų nežinau, turbūt dėl to nesuprantu ir neturėčiau apie juos kalbėti. Ir nekalbu. Kalbu apie prisiminimus – jie plyti apačioje kaip slėniai, kuriuos, jei debesys palankiai prasiskiria, galima apžvelgti ir stebėti – panašiai atokiau prisnūdusi ir permainoms budriai pasiruošusi katė stebi šeimynykščių veiksmus. Prisiminti mus skatina žmogiška prigimtis – sumuojanti, vertinanti, neduodanti ramybės. Kalbėk, atmintie! Prisiminimai verčia mokytis mįslingos ir nebūtinai logiškos gyvenimo abėcėlės – atsimename senelius, tėvus, draugus, santykius su aplinka, padarytas klaidas – ir mažas, tokias kaip vaikystėje iš kaimynų sodo gvelbti obuoliai, ir tas, didžiąsias, apmaudą keliančias ligi šiolei. Atsimename padrikas įvykių nuotrupas, keistus sakinius, kurie, kažkada atsimušę į mūsų atmintį, nesuprasti, tada atrodę nelogiški, surado ten vietą, atsimename netikėtus, jau tapusius vintažiniais erotinius viražus. Atsimename save, bet jau kaip kitą, kartais nebesuprantamą, svetimą. Protarpiais, plakantis atsiminimų ratilams, kažkuriuos įvykius ar veiksmus prisimename kaip pragarišką kakofonišką painiavą – lyg keliolika orkestrų vienu metu grotų skirtingus gigantiškus kūrinius, tačiau aš čia vėl „ne apie tai“ (šioje situacijoje savo mėgstamą priežodį galėtų panaudoti fotografas Gintautas Trimakas). Labiau norėtųsi išgrynintų, skaidrių prisiminimų, kurie iš dalelyčių susidėliotų į vientisą ir aiškų daiktą, kaip vaikišką lego. Įmanoma?

Bičiulis poetas sykį mestelėjo, kad tai, ką prisimename, „yra prisiminimų prisiminimai“. Taip, ką atsimenam dabar jau nebėra tai, ką atsiminėme prieš penketą metų ar prieš dešimtmečius – įvykis, nuotykis ar koks gyvenimo etapas neišvengiamai nušvinta vis kitokiom šviesom, tarsi koks šviesų dailininkas reguliariai keistų lempų pozicijas ir apšvietimo intensyvumą. Kaip teatre. Taip, kaip teatre, kur kiekvienas, tarkim, „Dėdės Vanios“ spektaklis yra skirtingas, nepaisant to, kad vaidina tie patys aktoriai, dekoracijos ir aktorių grimas bei rūbai tie patys, o kažkas ima ir pakinta. Žiūrovų požiūris, aktorių požiūris į kuriamą personažą – nors ir milimetru per kiekvieną spektaklį jau kitoks, net jei formaliai sakytume, jog viskas yra taip pat. Žinoma, gali nutikti, kad profesorius Seriabriakovas netikėtai pasirodytų mielas, šiltas, o ne visų nekenčiamas senukas, ir savanoriškai jam vergaujantis dėdė Vania – tiesiog ankstyvos stadijos Stokholmo sindromo auka. Laikas keičia mus, versdamas apmąstyti daugybę dalykų – pasaulį (kiek jį pajėgiame suvokti), save, dalyvaujantį kasdienybės karo ir taikos veiksmuose su nematomu kirviu rankoje, laukiantį bausmės arba likimo (nors tai viena ir tas pat). Laikas ir yra bausmė, nors Josifas Brodskis teigė, kad laikas yra Dievas. Laikas išteisina ir nuteisia, tai jo kirvis aštresnis nei mirties. Graikų dievas Chronas ryja savo vaikus, pamenat? Laikas visoks. Miręs, miegantis, beribis, ribotas, tikslingas, beprasmis. Idealizuojamas laikas, tyrumo laikas, prarasties laikas. Tūkstančiai laiko formų – banali kaip gyvybė, nuo kurios laikas priklausomas, tema.

Žymos: