Linai

Mano seneliui 95-eri. Jeigu atvykęs pas jį į svečius nepasisveikinu pirmas, jis manęs neatpažįsta, tačiau išgirdęs balsą išsyk nudžiunga, supratęs, kad tai aš. Kasmet vis prasčiau matydamas, jis drąsiai vaikšto po namus ir kiemą, daržus ir sodą, neklupteldamas ir nesutrikdamas. Nes kiekvienas judesys, posūkis, laiptelis ir nuolydis yra įsirašę į atmintį ar net dar giliau, tapę jo savasties dalimi. Namai, ta paslaptinga ir šilta gyvybę sauganti erdvė, tampa kiekvieno savasties dalimi. Ji sukuria ritualus. Pradedant tokiais mažais, kaip tam tikru kampu stumtelimos rakinamos durys, nepastebint peržengiamas slenkstis ar užsimerkus stalčiuje randamos žirklės, baigiant daug sudėtingesniais, kaip vakarienės prie ilgo bendro stalo ar žiūrėjimas per langą laukiant sugrįžtančių, lipimas ant stogo valyti kamino ar genimos obelys. Namų ritualai ilgainiui gali formuoti ne tik tai, kaip laikome šakutę, bet ir kaip elgiamės su savimi bei pasauliu.

Ir atvirkščiai, kai kurie ritualai tampa namais. Kaip rašė Valdas Papievis, „eiti, eiti, eiti ir eiti, eiti yra mano namai“, viena vertus, mėtydamas pėdas, nurodydamas kažkokį visiškai priešingą namų lokalumui procesą, tačiau ir išsiduodamas, grįždamas į sau pačiam saugiausią, įprasčiausią būvį. Tokį, kuriame jautiesi savo krypties, kūno ir kelio valdovas, be galimybės kam nors primesti kitas taisykles.

Svajoti, tyrinėti, įsivaizduoti namus – tai klausti kažko apie save patį. Gastonas Bachelard’as, visam gyvenimui įskaitytas studijų metais, šypsosi, rodydamas į primygtinį namo vertikalumą, nuo palėpės iki rūsio, nuo tamsios paslapčių drėgmės iki apnuoginto skeleto – gegnių, grebėstų, stogo, šaunančio strėle į viršų. Toje vertikalėje sau vietą randa įvairiausi tapatybės aspektai, bruožai ar polinkiai. Hermanas Hesse’ė nemigo valandomis mintyse atsidūsta: „Tuomet tegu siaučia audra, tegu sopa, tegu teka kraujas. <…> O gilusis prieglobsti! Tavęs nepasiekia audros, ugnis tavęs nesudegins, tavęs nesugriaus joks karas. Mažyte kamarėle žmogaus viduje, karsteli, mažasis lopšy, tu esi mano tikslas.“ Tačiau namai išlieka paslaptis, tebūnie šildanti, auginanti, visuomet kelianti šypseną, bet vis neįminta, nusinešima anapilin.

Vilnių gavau kaip ir daugelis kitų vilniečių – tarsi savitą pereinamąjį prizą. Dar prieš šimtą metų čia gyveno vos pora procentų lietuvių, o prieš keturiasdešimt (apie 1980-uosius) – apie 50 procentų. Žmonės mainėsi, sunku pasakyti, kam šis miestas buvo saviausias, ir galbūt todėl nesijaučiau svetimas. Bendrabučius keitė butai ir kambariai, tačiau namais tapo ne jie, o „Mint Vinetu“ knygynas, kur pilsčiau kavą pusei miesto keistuolių, įsimylėjau, pirmąkart skaičiau eilėraščius bei vėriau juostą į senuką fotoaparatą. Tapo ir universiteto senieji rūmai, šiurpinę Petro Repšio freskomis šalia Baltų filologijos katedros, girgždančiomis grindimis, tačiau ir laisvinę mintis, rodę, atvėrę, persmelkti jausmo, kad čia viskas atsitiko, čia jie visi buvo: Putinas, Mačernis, Sruoga. Tarsi pats atsirėmęs į tą pačią koloną taptum kompanijos dalimi.

Šios vietos sukūrė savitus polinkius, pokalbių temas, pasufleravo žodyną. Namai buvo net vieno, tokio gana dzen, dėstytojo cigaretė, kaskart gesinama į ženklą „Rūkyti draudžiama“.

Kai kurios gyventos vietos irgi turi savo istorijų. Pamenu butą Žvėryne, kur su raktais gavau ir katiną, tiesa, neįtrauktą į nuomos sutartį, bet vis dėlto kasdien reikalaujantį maisto bei dėmesio. Jis sugebėdavo atverti bet kurį stalčių, nekentė mano gitaros muzikos ir miegodavo šalia pagalvės. Koridoriuje svečius pasitikdavo pusmetrio aukščio Dalios Grybauskaitės portretas. Paėjėjus toliau – raudona vėliava su narsiuoju Che Guevara, daugybė įvairių smilkalų smilkalinėse, knygų, šviestuvų, skulptūrėlių bei kito panašaus gėrio, o pro langus – vaizdas į visą Žvėryną. Idilė baigėsi, kai vieną dieną be įspėjimo grįžęs iš užsienio būsto savininkas įžengė į svetainę degdamasis pypkę, prikimštą hašišo, pasiūlė užsitraukti ir išsikraustyti per artimiausias kelias dienas.