Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjeras, 2016. Leono Garbačausko nuotrauka
Kalbino Elena Paleckytė

Negriaunantys architektai

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos restauravimo ir atnaujinimo projektas nuskambėjo plačiai, o jo interjero dalies autoriai – jauna architektūros studija – sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių architektūros apdovanojimų. Nuo šio kertinio darbo prasidėjo platesnė studijos „2XJ“ veik­la. Kolektyvui natūraliai vystantis, komanda ėmė vis labiau specializuotis kultūros paveldo objektų rekonstrukcijos projektuose, jų įveiklinimo galimybių studijose. Šiandien ji atsakingai, sluoksnis po sluoksnio susipažįsta su vieta, jos kultūriniu, istoriniu kontekstais ir tik tada imasi projektavimo darbų arba nusprendžia, kad nieko keisti visgi nereikia – viskas puiku taip, kaip yra.

Jaunosios kartos architektai ir interjero architektai bei dizaineriai kuria ne tik interjero ar architektūros, bet ir urbanistikos projektus. Juos atitinkamai koordinuoja vedantieji studijos architektai Jokūbas Jurgelis (J. J.) ir Vytautas Buinevičius (V. B.), ir visgi, kaip jie patys pasakoja, šios dvi metodikos dirbant nuolat susipina. Interjero projektavime kolektyvas pritaiko urbanistikos principus, įtraukia bendruomenes, analizuoja istorinius teritorijos kontekstus, kritiškai vertina ankstesnius medžiagų sluoksnius, o urbanistikos projektuose atsižvelgia į medžiagas ir detales.

Neseniai su Tavimi, Jokūbai, kalbėjomės apie tai, kad jūsų studijos veikla yra pagrįsta komandiniu darbu.

J. J.: Taip, norėtųsi, kad interviu metu būtų galima pasišnekėti su visa komanda, tačiau tai įgyvendinti ganėtinai sudėtinga. Manau, orientavimasis į vieną asmenybę šioje profesijoje yra opi problema. Vis dėlto keičiantis kartoms tai kinta, veiklos organizuojamos kitaip, atsiranda liberalesnės, horizontalesnės struktūros.

V. B.: Manau, tokie poslinkiai logiški. Kuo daugiau specialistų dirba prie projekto, tuo daugiau skirtingų aspektų, sluoksnių galima pamatyti. Į visus etapus, bent epizodiškai, įtraukiame plačią komandą, todėl dažniausiai analizė ir koncepciniai sprendiniai praeina daug filtrų, kritikos. Galiausiai pasiekiamas tam tikras konsensusas: ne mažiausias bendras vardiklis, o veikiau didžiausias bendras daliklis, atsiranda bendra mąstymo kryptis, dėl kurios vertybiškai susikalbame.

Kokios jūsų komandos ir studijos ištakos?

J. J.: Labai ankstyvos. Buvome vos baigę bakalauro studijas. Pirmasis užsakymas atkeliavo su kolege Jurga Marcinauskaite laimėjus konkursą, rengėme projektą Šiauliuose. Kol dirbome prie jo, mūsų bendraamžiai išvažiavo studijuoti magistrantūroje svetur, todėl kartais kildavo klausimų, ar tikrai gerai, kad pasirinko mus. Svarstydavome, kaip kitaip viskas galėjo susiklostyti, bet neilgai trukus atėjo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjero projektavimo patirtis. Tai buvo pirmas išties didelis laimėtas konkursas.

V. B.: Drįsčiau teigti, kad komanda formavosi draugų, bendraminčių, bendrakursių pagrindu. Nuo pat studijų laikų kartu praleisdavome neįtikėtinai daug laiko – vienijo domėjimasis muzika, alternatyvia kultūra, noras pažinti pasaulį. Palengva atsirado darbinių kontaktų, bendrų projektų po pagrindinių darbų, ir ilgainiui supratome, kad suvieniję jėgas galime nuveikti daugiau. Kai 2013 m. grįžau į Lietuvą po urbanistikos magistrantūros studijų ir praktikos Nyderlanduose, čia užsiimti urbanistika dar buvo gana sudėtinga, tad prisijungiau prie draugų. Galiausiai kartu su Jokūbu ir kolegomis urbanistais, su kuriais turėjome bendrų projektų, įkūrėme biurą, įsteigėme ir įmonę.

Nacionalinės bibliotekos interjero projektas buvo pirmas toks didelis jūsų studijos darbas, jai suteikęs nemažai žinomumo, bet galbūt susidūrėte ir su kokiais nors iššūkiais?

J. J.: Pirmiausia buvo vargas, tik paskui žinomumas (juokiasi). Į šį projektą buvome sulindę kaip stručiai – nematėme, kas vyko aplinkui, tiesiog dirbome. Slėgė didelė atsakomybė, o mums buvo tik po maždaug 27-erius metus; komanda nedidelė, kiekvienas jautėme, kad spaudžia terminai. Visa rekonstrukcija truko kelerius metus, o mūsų laimėtasis interjero konkursas ir projektavimas vyko jau savotiškoje finišo tiesiojoje, todėl procesas buvo labai intensyvus, emociškai sudėtingas. Nuoširdžiai padarėme geriausia, ką tuo metu galėjome.

O dabar ar dalyvaujate architektūriniuose konkursuose?

J. J: Pamatuotai – labai retai.

V. B.: Tiksliai nepacituosiu, bet Remas Koolhaas [žymus olandų architektas ir teoretikas – E. P.] yra pasakęs, kad architektūra – vienintelė profesija, kurioje reikalaujama talento, visos sukauptos patirties, įdirbio, tiesiog iki išsekimo. Apmaudu, kai pristatai projektą ir nežinai, ar komisija iš viso į jį gilinsis, būna, atiduodi viską, o atgal negauni nieko. Tokia yra ir Lietuvos konkursų rengimo praktika. Štai Olandijoje, Belgijoje ir apskritai daug kur Vakaruose architektūrinio pobūdžio konkursams būdingas etapiškumas: iš pradžių norintieji dalyvauti pristato savo portfolio, atrenkami geriausieji, gaunamas tam tikras biudžetas ir tik tada pradeda vykti darbai. Lietuvoje architektūriniai konkursai gan dažnai nepamatuoti, todėl nuviliantys.

Taikliai pastebėta. Ką dar keistumėte lietuviškų architektūros konkursų rengimo tvarkoje?

V. B.: Supraskite teisingai, tikrai esama ir gerų pavyzdžių. Juk jau yra Vakaruose studijas baigusių ir sugrįžusių kolegų urbanistų, padedančių konkursus organizuoti kokybiškiau. Tam, kad būtų galima surengti gerą konkursą ir parašyti adekvačias sąlygas, reikia pačiam praeiti bene visą projektavimo procesą, išsiaiškinti labai daug svarbių dalykų, o tai reikalauja laiko, kompetencijų, žmogiškųjų išteklių.

Apskritai problemų yra visame biurokratiniame mechanizme, tame, kaip reglamentuojama pati statyba. Galime pastebėti, kad kai kurie reglamentai pernelyg globalūs. Štai, pavyzdžiui, visoje Lietuvoje iš esmės nustatytas vienodas užstatymo intensyvumas visose individualių namų statybos teritorijose. Kaip taip gali būti? Juk teritorijos skirtingos! Be to, labai trūksta kokybinių reikalavimų. Žinoma, tam savivaldybėms reikia daugiau kompetentingų architektų, kad projektus būtų galima iš tiesų išnagrinėti, o ne tiesiog parašyti, jog pagal tam tikrą statybos reglamento punktą kažkas neatitinka. Reikia daugiau komunikacijos tarp statytojų, projektuotojų ir tų, kas atstovauja viešajam interesui.

Žymos: