fbpx

N. S. FROSTÉ – PRANCŪZŲ SALONINĖS DAILĖS ATSTOVAS, PALAIDOTAS ODESOJE

Viktorija Koritnianskaja

Apie menkai žinomo prancūzų dailininko Nicolas Sébastieno Frosté gyvenimo laikotarpį Odesoje duomenų nedaug, tačiau tikėtina, kad jis veikiausiai buvo vienas pirmųjų į Ukrainą „užklydusių“ profesionalių menininkų, vėliau ir įsikūrusių minėtame mieste. Čia paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų praleidęs Frosté palaidotas Pirmosiose miesto kapinėse. Deja, jo kapas, kaip, beje, ir visos kapinės, XX a. 4-ajame dešimt­metyje sunaikintas bolševikų.

Prisijungęs prie prancūzų kūrybinės kolonijos Odesoje, Frosté dosniai dalijosi savo talentais su vietos gyventojais: dėstė, tapė portretus, autoriniais kūriniais puošė vietos šventoves. Deja, jokie šaltiniai nepažymi, ar dailininkas turėjo šeimą. Taip pat mažai tikėtina, kad jis Ukrainoje užėmė kokias nors oficialias pareigas. Prieš menininkui atvykstant į Odesą, jo gyvenime buvo itin ryškūs prancūziškasis ir Sankt Peterburgo laikotarpiai, apie kuriuos, laimei, žinoma gerokai daugiau. Bet apie viską nuo pradžių…

Nicolas Sébastienas Frosté (1790, Paryžius–1856, Odesa) – portretistas, žanrinis ir istorinis tapytojas. Baigė Paryžiaus dailės mokyklą (1810–1812), buvo Jeano-Baptiste’o Regnault mokinys, dirbo dailės mokytoju, dažnai dalyvaudavo Paryžiaus salonuose (kuriuose sulaukė nemažai dėmesio). Pirmieji žinomi bei jį išgarsinę kūriniai datuojami 1810–1812 m. – tai nestebina, nes tada dailininkas aktyviai dalyvavo salonų veikloje. Ypatingo dėmesio vertas 1819-aisiais salonui nutapytas „Gerasis samarietis“ (Le bon Samaritain), sukurtas tuometinei Orleano Prancūzijoje katedrai. Apie šį dailininko darbą informacijos galima rasti tik leidinyje „Moderniojo meno muziejaus ir mokyklos analai“ (Annales du Musée et de l’École Moderne des Beaux-Arts), kuriame drauge su jo reprodukcija publikuojamas ir kritiko aprašymas: „<…> noriu palyginti Rembrandto kūrinį [vaizduojantį gerąjį samarietį] su pono Frosté paveikslu. Pastarąjį galime pagirti už stilių ir kompozicijos išmintingumą, nuogų kūnų piešinį bei draperijų vaizdavimą. Visgi jo potėpiai galėjo būti tvirtesni, prisilietimai ryškesni, o spalvos aptakesnės ir švelnesnės. Trys grupę sudarančios figūros pernelyg prispaustos viena prie kitos ir todėl atrodo tarsi izoliuotos drobės viduryje. Šio „nepatogumo“ buvo galima išvengti, jeigu dailininkas būtų įnešęs daugiau šviesos paveikslo antrajame plane.“

Svarbu paminėti, kad patekti į salonus, o ypač Paryžiaus, anuomet būdavo be galo sunku: tekdavo praeiti kelias atrankas, galutines peržiūras. Kalbant apie Frosté, privalu pabrėžti 1824-ųjų saloną, nes būtent čia pristatyti net keturi jo darbai: „Jėzus Kristus išgydo apsėstąjį“ (Jésus-Christ guérit un possédé), „Šventasis Karolis Boromiejus“ (Saint Charles Borromée), „Jo Karališkoji Didenybė Angulemo kunigaikštis lankosi karo ligoninėje Čiklanoje (Ispanijoje)“ (S.A.R. Monseigneur le duc d‘Angoulême visitant l‘hôpital militaire de Chiclana (en Espagne) ir „Kariuomenės vado M. F. portretas“ (Portrait de M.F., sous-intendant militaire).

„Jėzus Kristus išgydo apsėstąjį“ yra didelis (317,5 x 249 cm) altorinės tapybos darbas. Įdomu tai, kad apie jį pavyko rasti štai tokius nežinomo ar vietinės reikšmės kritiko pastebėjimus: „Jėzui Kristui atvedamas velnio apsėstas žmogus, nelaimėlis, apimtas žiauriausių kančių, regis, jau visai netoli mirties. Mūsų Viešpats išgydo jį savo mokinių bei kelių žmonių akivaizdoje.“ Šis Senos prefekto Paryžiaus bažnyčiai užsakytas paveikslas išsiskiria nervingumu ir drauge išmintinga kompozicija, tačiau pirmame plane esančių figūrų piešinys turi tam tikro sunkumo, visas koloritas apskritai taip pat stokoja lengvumo. Džiugu tai, kad paveikslą galima pamatyti dar ir šiandien, nes jis yra Dievo Motinos bažnyčioje (Notre-Dame de Blancs-Manteaux) Paryžiuje.

„Šventasis Karolis Boromiejus“ nuo pat užsakymo tebekabo to paties vardo koplyčioje, Šv. Liudviko katedroje Versalyje. Įdomu tai, kad apie jį yra užsiminęs net prancūzų rašytojas Stendhalis, kuris tais metais lankėsi salone: „Jums leidus, norėčiau pasakyti, jog aptikau daug tapybinių Frosté kūrinio „Šventasis Karolis Boromiejus“ privalumų, nes jame yra ir spalvos, ir kompozicija. Tapytojas, girdėjęs, kad šventasis Karolis turėjo labai išraiškingą nosį, pozuoti pasikvietė italą. Šventasis vaizduojamas klūpintis ir besimeldžiantis priešais Nukryžiuotąjį. Kodėl šis paveikslas mus palieka abejingus? Nes šventojo Karolio veidui trūksta švelnumo ir, drįsčiau pridurti, aistringumo. Ne su tokia stulbinamai šaltakraujiška veido išraiška silpnas mirtingasis kreipiasi į visagalę būtybę, nuo kurios priklauso jo sielos išganymas. Dailininkas nepasinaudojo galimybe patyrinėti šimtų nuoširdžiai besimeldžiančių krikščionių veidų. Jo klaida, jog jis neužėjo į kurią nors Pietų Italijos kaimo bažnyčią. Biustas, kuriame panaudota šv. Karolio veido atlieja po jo mirties, yra Borromeo salose, netoli Aronos miestelio; buvo galima pasinaudoti šiuo biustu.“

2022-07-26
Tags: