fbpx

MUZIKOS MAGIJA – NE VIEN ESTETIKOJE

Alfredas Kukaitis

Daugelis homosapiensų išdidžiai mano, kad muzika skirta tik jų sieloms, ausims ar kojoms, tačiau ji veikia ne tik žmones, bet ir visą gyvąją gamtą. Bet kuris floristas ar paprastas gėlių augintojas patvirtins, jog dauguma augalų linksta ton pusėn, iš kurios sklinda ne tik šviesa ar šiluma, bet ir „pamėgti“ garsai; senovėje baltai giedodavo medžiams ir t. t. Dar akivaizdžiau į muziką reaguoja gyvūnijos atstovai. Apie tai – truputį vėliau, o dabar, tikiuosi, daugeliui kiek netikėta žinia.

Neseniai Šveicarijoje nutarta ištirti, ar nokinant sūrį skambanti muzika atsiliepia jo skoniui. Sūrininkas Beatas Wampfleris inicijavo įdomų garso ir gastronomijos eksperimentą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokią įtaką šiam maisto produktui daro skirtingi muzikos žanrai. Jis nori įrodyti, kad bakterijas, atsakingas už sūrio skonio susidarymą, veikia ne tik drėgmė, temperatūra bei maistinės medžiagos, bet ir įvairūs garsai. Šešis mėnesius aštuonios ementalio sūrio galvos buvo nokinamos skambant skirtingoms melodijoms. Kiekvienai jų buvo priskirtas vis kitas žanras – nuo roko ir techno iki klasikinių W. A. Mozarto opusų.

Preliminarius tyrimų rezultatus apibendrino Berno menų universiteto Muzikos fakulteto prodekanas Peteris Krautas. Verdiktas buvo kiek netikėtas – švelniausią skonį sūriui suteikė hiphopas („A Tribe Called Quest“ daina „Jazz (We’ve Got)“). Anot P. Krauto, tai dar nėra eksperimento pabaiga. Tyrėjai planuoja atlikti cheminę sūrių analizę, siekdami išsiaiškinti, ar jų sudėtį tikrai lėmė muzika. O štai garsusis „Džiugas“ brandinamas skambant M. K. Čiurlionio kūriniams… Kaip bebūtų, galutines išvadas išgirsime iš sonochemijos – mokslo srities, tiriančios garso bangų poveikį skysčiams, – specialistų. Jau įrodyta, kad cheminės reakcijos metu garso bangos gali skysčius suspausti ir išplėsti. Būdamas nematoma banga, garsas gali judėti per kietą kūną, pavyzdžiui, sūrį, sukurdamas burbulus, o šie burbulai vėliau gali pakeisti sūrio chemiją, nes jie plečiasi, susiduria, jungiasi arba nyksta.

Muzikai slėpiningai pavaldi dauguma gyvūnijos pasaulio atstovų. Senovės mitai pasakoja apie delfinų jautrumą švelniems jos garsams. Pastarųjų metų tyrimai patvirtino, jog šie žinduoliai iš tikro jautrūs muzikai. Ne kartą pastebėta, kad jie linkę jūroje lydėti laivus, iš kurių sklinda melodingi garsai. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje grupė Australijos mokslininkų pranešė Ramiojo vandenyno pietrytinėje dalyje vykdytų bandymų rezultatus. Analizuotas ryklių elgesys, kad būtų galima parengti priemones, apsaugančias nuo jų grobuoniškų puldinėjimų šio žemyno paplūdimiuose. Paaiškėjo, jog nuleidus specialų įrenginį, kuris skleidė malonią, melodingą muziką, rykliai taikiai susitelkdavo aplink garso šaltinį. Staiga įjungus veržlaus ritmo, šaižią melodiją, grobuonys sprukdavo į šalis, tarsi po vandeniu būtų paleistas stiprus suslėgto oro srautas.

Dar XIX a. pradžioje prancūzų mokslininkai kaupė įvairiausius faktus apie galingą muzikos poveikį gamtai. Teigta, jog fleitų ar paprastų dūdelių garsais galima numalšinti vilkų įtūžį (minimas ir Pitagoras, kuris pūsdamas fleitą tramdė grobuonis). Esą gitaros skambesys pakeri gulbes, o varpelių žvangėjimu ilgame ir varginančiame kelyje paraginami kupranugariai. Beje, melždami kupranugares klajokliai beduinai visuomet dainuoja specialias senovines dainas, kad primelžtų daugiau pieno. Arabų raiteliai moka senolių dainų, padedančių suvaldyti narčius žirgus. Toli nesidairant, net ir lietuviai ūkininkai puikiai žino, jog tyli muzika paukštidėse didina vištų prieauglį ir dėslumą.

O štai 2016 m. Filipinuose tirta, kaip skirtingos muzikos rūšys veikia japoniškų putpelių elgesį, auginimo rezultatus, kiaušinių kokybę. 165 paukščiukams, išskirtiems į 5 grupes, keturis mėnesius kasdien po 12 valandų teko būti skirtingos muzikos aplinkoje. Analizė atskleidė, kad skambant klasikai putpelės pasiekė didesnį galutinį kūno svorį, o jų kiaušinių kokybė taip pat buvo aukštesnė.

Šiame kontekste prisiminiau nuotykį iš studijų universitete laikų. Kiekvieną rudenį pirmakursius išveždavo į kolūkius „kovai“ su derliumi. Tais metais rugsėjis buvo itin šiltas, vasariškas. Su savim turėjau gitarą, susiradau jaukią, nuošalią vietelę prie upeliūkščio, tad kiekvieną vakarą po dienos darbų kelioms valandėlėms ateidavau pasigroti. Kitame krante būriuodavosi pulkelis kalakučių. Vos pradėjęs derinti instrumentą, iškart pastebėjau, kad viena jų akivaizdžiai sukluso. Per savaitę toji kalakutė tapo ištikimiausia klausytoja, kurios net ir trumpiausios pauzės netenkino. Įsidrąsino tiek, jog perbridusi upelį pritūpdavo visai šalia manęs. Apie tai papasakojau bendrakursiams. Žinoma, jie nepatikėjo, tad slapčiomis visi in corpore atėjo įsitikinti. Ir įsitikino. Nuo tada iš grūdų sandėlio pradėjo jai „tiekti“ grūdus, kurių manoji klausytoja, beje, nelesė. Bent jau tol, kol skambindavau gitara. Nesu tikras, bet, kai atėjo metas atsisveikinti, paukštė elgėsi kažkaip… kitaip.

Kai kurie naminiai gyvūnai mėgsta muziką, tačiau ši privalo groti ne per garsiai, būti harmoninga ir girdėtis kuo mažiau bosinių instrumentų. Žanras irgi turi didelės reikšmės. Taip teigia Monika Addy iš Vokietijos gyvūnų psichologijos ir natūraliosios veterinarijos instituto. Keturkojai yra išrankūs. Jie mėgsta švelnias melodijas. „Jokio pankroko, kitaip gyvūnas pabėgs“, – perspėja ekspertė. Skambant ramiai kompozicijai, katės ir šunys dažnai atsigula šalia ir atidžiai klausosi. Jei augintinis nemėgsta likti vienas, muzika gali pagelbėti, tačiau gyvūnas turi būti iš anksto pripratintas prie jos, aiškina gyvūnų psichologė. Šuo, kuris dažnai su savo šeimininku klausosi muzikos, nesijaus toks vienišas, kai šis išeis iš namų, bet jei gyvūnas muzikos nėra pamėgęs, radijas ar kompaktinių diskų grotuvas jam nepadės. Šunys ir katės girdi maždaug 3–10 kartų geriau už žmogų, todėl patys mėgaudamiesi muzika nepasileiskite jos garsiai, kai šalia yra naminis gyvūnas. Galite pakenkti jo klausai bei nervams.

Štai dar vienas liudijimas iš asmeninės patirties. Paauglystėje turėjau galingą, itin išmintingą, lengvai dresuojamą vilkšunį Kodą. Jis augo nuolat apsuptas įvairiausių melodijų. Pastebėjau, kad kažkodėl išskiria vieną dainą. Kartą, jai skambant, ištariau magiškąjį „Eisim pasivaikščioti“. Nuo tada kiekvieną kartą, vos išgirdęs pamėgtą kūrinį, strimgalviais lėkdavo atsinešti savo „amunicijos“ – antkaklio, antsnukio ir pasaitėlio. Tai tapo nekintama tradicija.

Dar pastebėjau, jog Kodas neabejingas fleitos (ypač solo) garsams. Vos suskambus šiam instrumentui, net liaudavosi ėdęs, kraipydamas galvą imdavo tyrinėti garso šaltinį (grotuvą, televizorių ar radijo aparatą). Tad nusipirkęs medinę išilginę fleitą ėmiau ją pūsti. Pradžioje šuo nustėro, tačiau vėliau puolė džiugiai laižyti instrumentą ir mano veidą. Galop teko fleitą atiduoti jam. Bandė pūsti ir Kodas, bet galop visai sugraužė…

Muzikos poveikį naminiams gyvūnams suprasti padeda psichoakustika – mokslas apie subjektyvųjį garso suvokimą, tiriantis psichologinę fizikinių akustikos parametrų įtaką. Štai psichologė bihevioristė (į elgesio analizę orientuotos psichologijos pakraipos atstovė) Deborah Wells nustatė, kad prieglaudų šunims klasikinė muzika, lyginant su kitais žanrais, turi stiprų raminamąjį poveikį. Girdėdami ją šie keturkojai daugiau ilsisi, mažiau loja, o štai skambant sunkiajam rokui jie dažniau stovi ir amsi.

Kito tyrimo metu analizuota, kaip skirtinga klasikinė muzika, atrinkta pagal energingumą bei harmoninį sudėtingumą, veikia veislynuose ir namuose laikomus šunis. Veislynuose per 70 proc. jų, girdėdami klasiką, tapo ramesni, sulėtėjo gyvūnų širdies dažnis. Namuose nurimo 85 proc. augintinių, daugiau nei pusė užmigo. Palyginti su komplikuotu orkestriniu turiniu, stipriausią raminamąjį poveikį darė solo instrumentai, lėtesni tempai ir nesudėtingos instrumentuotės.

2022-06-21
Tags: