Lėlė vardu Oskaras atlieka svarbų vaidmenį kiekviename grupės „Salut Salon“ pasirodyme. Nano11 nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alfredas Kukaitis

Muzika ir humoras

Kas yra muzika, daugiau ar mažiau žinome visi, o humoras, glaustai tariant – gebėjimas išprovokuoti juoką, pralinksminti. Nuo seniausių laikų tai darė ir kūrėjai, ir atlikėjai. Beje, humoras muzikoje nebūtinai reiškia, kad neišvengiamai kvatositės. Kartais pakanka vien nusišypsoti.

Dalis šiame tekste pateiktos informacijos tėra kvietimas pasiklausyti, nes apie muziką galima kalbėti itin išsamiai, detaliai ir ilgai, tačiau vis vien deramą įspūdį skaitytojas susidarys tik ją pats išgirdęs.

Pradėkime nuo atlikėjų. Neretai nutinka, kad scenoje netikėtai susiklosto komiškos situacijos. Štai žymus XX a. lenkų pianistas, kelių tarptautinių konkursų laureatas Wladyslawas Kędra aktyviai koncertavo viso pasaulio prestižinėse salėse, tačiau mėgo retsykiais paskambinti ir provincijos užkampiuose, kur gyvai atliekamos akademinės muzikos dauguma gyventojų niekada nebuvo girdėję. Kartą jis atvyko į vieną tokių Dievo užmirštų kaimelių. Beje, muzikas buvo pratęs atvažiuoti prieš pat koncertą, jau apsivilkęs fraką, ir – tiesiai į sceną. Be jokio „apšilimo“, net nežinodamas, koks instrumentas jo laukia. Taip buvo ir tąkart. Salė sausakimša, išvysti įžymybės sugužėję ne tik visi vietiniai, bet ir atokių kaimyninių vietovių gyventojai. Vos įžengęs į sceną, pianistas pastebėjo, kad fortepijono nėra. Vieno koncerto organizatorių paaiškinimas buvo lakoniškas: „Kai pernai pas mus lankėsi smuikininkė, atsivežė nuosavą instrumentą, tad manėme, kad ir jūs…“

XX amžiui įpusėjus, Vakarų impresarijams pagaliau pavyko įtikinti du bene žymiausius Sovietų Sąjungos atlikėjus, smuikininką Davidą Oistrachą ir pianistą Sviatoslavą Richterį, kad duetu pasirodytų garsiojoje „Carnegie Hall“ salėje (iki tol kartu jie niekada nemuzikavo). D. Oistrachas buvo emocingas žmogus, tad jautriai išgyveno momento svarbą ir koncerto metu pamiršo, kūrinio dalį reikia pakartoti ar ne. Jis pusbalsiu kreipėsi į santūrųjį S. Richterį: „Kur dabar esame?“ – „Carnegie Hall“, – rimtai ir labai ramiai atsakė pianistas.

Pasaulyje buvo ir tebėra daugybė solistų bei įvairių sudėčių ansamblių, besispecializuojančių būtent humoristinių interpretacijų srityje. Jų pasirodymuose komiškumo efektas kuriamas ne tik linksmai atliekant kūrinius (beje, meistriškumo lygis, virtuoziškumas verti susižavėjimo), bet ir kitaip pokštaujant – kalbant, šokant, dainuojant, net atliekant akrobatinius triukus.

Praeityje vienas žymiausių tokio pobūdžio atlikėjų buvo 2002 m. miręs danų-amerikiečių pianistas bei dirigentas Victoras Borge’ė. Apie šio muziko talentą bei nuopelnus byloja tai, kad Niujorke jo vardu pavadinta viena koncertų salių, o Kopenhagoje – aikštė, kurioje 100-ųjų atlikėjo gimimo metinių proga 2009-aisiais pastatytas paminklas.

2002 m. Vokietijoje susibūrė kintančios sudėties merginų ansamblis (trio arba kvartetas) „Salut Salon“, išskirtinis tuo, kad atlikėjos publiką linksmina perdėtai bravūriškomis varžybomis. Širdingai rekomenduoju ne tik pasiklausyti, bet ir pasižiūrėti, juolab kad jų vaizdo įrašų internete apstu. Vis dėlto tarp tokio pobūdžio atlikėjų absoliučiais lyderiais dera laikyti 1996 m. įkurtą lenkų styginių kvartetą „MozART Group“. Kolektyvas intensyviai koncertuoja visame pasaulyje, yra lankęsis ir Lietuvoje. Po kvarteto koncerto Vilniaus kongresų rūmų salėje kurį laiką negalėjau susičiaupti, nes kvatotis teko nuo pirmos pasirodymo akimirkos iki paskutinės.

Vis dėlto šioje srityje išskirtinė vieta tenka šiemet gyvavimo 30-metį švenčiančiai britų perkusininkų grupei „Stomp“, kuri 2008-aisiais viešėjo ir Vilniuje. Čia ažiotažo būta nemenko, tad organizatoriams teko surengti net tris papildomus pasirodymus. Muzikos instrumentais nuotaikingieji britai negroja, jie naudoja kasdienius buities reikmenis, įrankius, įvairiausius daiktus – puodus, šepečius, kamuolius, vamzdžius, gumines žarnas ir t. t. Beje, gastrolių metu viso šio inventoriaus trupė nesivežioja – prieš koncertus (tiksliau, spektaklius) įsigyja vietinėse parduotuvėse. „Stomp“ pasirodymuose humoras trykšte trykšta – tai pašėlusio ritmo, pantomimos ir akrobatikos meistrai. Patys trupės nariai savąjį žanrą įvardija kaip fizinį teatrą (physical theatre).

Nemažai linksmų dalykų nutinka ir improvizuojant. Praeityje tai gebėti privalėjo kiekvienas profesionalus atlikėjas, tad neretai būdavo rengiamos įžymybių (dažniausiai – fortepijono virtuozų) varžybos. Besirungiant tekdavo įveikti gana komplikuotas užduotis, tarkim, improvizuoti tema, kuri plėtojama nuo pabaigos link pradžios arba puslapį apvertus aukštyn kojom. Tai visuomet smagiai nuteikia.

Nuo seno pokštauja ir kompozitoriai. Išdaigos efektui muzikoje sukelti pasitelkiamas gan turtingas priemonių arsenalas. Dažniausiai tai leng­vai atpažįstamų garsų imitavimas, „ne tų“ natų akcentavimas, su pagrindiniu turiniu diso­nuojančios medžiagos intarpai, perdėtas dinamikos kaitaliojimas, neįprastų, egzotinių instrumentų arba kasdienių daiktų panaudojimas, įvairūs triukšminiai efektai. Egzistuoja ir humoristinės muzikos komponavimo formos: skerco, burleska, humoreska ir t. t.

Vienu sėkmingiausių bei efektingiausių imitavimo pavyzdžių išlieka prancūzų baroko klasiko Jeano-Philippe’o Rameau kūrinys klavesinui „Višta“ (La Poule), kuriame kompozitorius itin taikliai mėgdžioja kiaušinį padėjusios vištos kudakavimą. Žinoma, nepranoktas imitacijos muzikoje šedevras tebėra ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Kamanės skrydis“ (The Flight of the Bumble Bee). O štai Johannas Sebastianas Bachas grakščioje ir iki šiol populiarioje pjesėje „Miuzetė“ (Musette) ne mažiau įtaigiai imituoja prancūziško dūdmaišio skambesį.

Žymos: