Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“
S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau
į jaunųjų filologų konkursą

manęs ten klausė ką noriu pasakyti
dailyraščiu nukopijuotais tropais

liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“
kad būtų daugiau konkretumo

tada galvojau apie savo liežuvį
kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau

varčiau jį burnoje nusprendusi
vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu

(kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi)

ir nežinodama ką noriu pasakyti
viską parašysiu netyčia

kur? où?

„I’m not there“
Bob Dylan

nukišote visas naktis
kol mano kūnas
šoko ant pompėjos

neturiu jam rankų
parsivesti atgal
neturiu kojų
tai ir nepareisiu

prie jūros mačiau
kaip tėvas valo smėlį
nuo sūnaus pėdų
galvojau:
čia mano pėdos
dabar jau mokėsiu eiti

mano kasa guli stalčiuje
jau dvi ilgas vasaras
nepamenu
kam ji priklausė

veidrodyje matau
juodą peruką
galvoju:
dabar jau mokėsiu
šukuotis plaukus

einu visomis kryptimis
šukuojuosi plaukus
matau:
mano kūnas kyla į orą
mojuoja
iš rankų byra smėlis

Kaune gimusi ir augusi Monika Staugaitytė praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. 23-ejų mergina daugiausia rašo poeziją, tačiau neseniai susidomėjo ir esė žanru. „Eilėraščiai man – tarsi atmintis, sekretai, kuriuose bandau fiksuoti savo nustebimus, būsenas ir laikotarpį, kuriame gyvenu, – sako ji. – Žodžius, kalbą matau kaip svarbiausius įrankius pasauliui suprasti ir medžiagą jam kurti.“
Žymos: