Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“
S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau
į jaunųjų filologų konkursą

manęs ten klausė ką noriu pasakyti
dailyraščiu nukopijuotais tropais

liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“
kad būtų daugiau konkretumo

tada galvojau apie savo liežuvį
kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau

varčiau jį burnoje nusprendusi
vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu

(kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi)

ir nežinodama ką noriu pasakyti
viską parašysiu netyčia

kur? où?

„I’m not there“
Bob Dylan

nukišote visas naktis
kol mano kūnas
šoko ant pompėjos

neturiu jam rankų
parsivesti atgal
neturiu kojų
tai ir nepareisiu

prie jūros mačiau
kaip tėvas valo smėlį
nuo sūnaus pėdų
galvojau:
čia mano pėdos
dabar jau mokėsiu eiti

mano kasa guli stalčiuje
jau dvi ilgas vasaras
nepamenu
kam ji priklausė

veidrodyje matau
juodą peruką
galvoju:
dabar jau mokėsiu
šukuotis plaukus

einu visomis kryptimis
šukuojuosi plaukus
matau:
mano kūnas kyla į orą
mojuoja
iš rankų byra smėlis

Kaune gimusi ir augusi Monika Staugaitytė praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. 23-ejų mergina daugiausia rašo poeziją, tačiau neseniai susidomėjo ir esė žanru. „Eilėraščiai man – tarsi atmintis, sekretai, kuriuose bandau fiksuoti savo nustebimus, būsenas ir laikotarpį, kuriame gyvenu, – sako ji. – Žodžius, kalbą matau kaip svarbiausius įrankius pasauliui suprasti ir medžiagą jam kurti.“

Gerumas

Kartą apsimečiau geruole ir žmogų padariau savo skolininku.
Kartą susigalvojau gerumą ir apdovanojau žmogų priklausomybe skolai.
Skolininku padariau tą žmogų, kuris gerumo nenusipelnė.
Nusipirkau tą žmogų visiem laikam – padariau skolininku.
Gyveno žmogus ir man dėkojo.
Gyveno žmogus ir mane keikė.
Kur ėjo žmogus, ten mano gerumas jį persekiojo.
Kur aš ėjau, ten iš paskos tempiau žmogaus skolą ir
Savo gerumą svarainių skonio nešiausi.
Vaikščiojom abu – aš ir tas žmogus – vienas kitam

Skolingi:
Jis – už gerumą,
Aš – už gerumo trūkumą.

Vienąsyk pavargo žmogus nuo mano gerumo ir
Akį sau išsidūrė.
Tada vaikštinėjo graibydamas sieną – manęs ieškojo.
Vaikštinėjo žmogus nuo sienos prie sienos – norėjo pabėgti.
Vaikštinėjo žmogus ir savo skolą kitam žmogui tikėjosi permesti.
Ir aš vaikštinėjau, net pavargau,
Bet užsimiršti niekaip negalėjau.
Vaikštinėjau, kol daugybę žmonių paverčiau skolininkais.
Tada supratau, kodėl
Mano draugo draugas vaikštinėja nunarinęs galvą.

Žino žmogus, kad jis pats yra didžiausia silpnybė, tai bijo.
Stovi ir bijo.
Vaikšto ir bijo.
Miega ir bijo.
Ir dar supratau,
Kodėl žmonės bėga nuo savo silpnybių:
Jie žino, kad kartais gerumas būna didžiausia blogybė
Ir patys savęs, atsidavusių mielaširdystei, taip išsigąsta,
Kad ieškosi prieglobsčio ten, kur gerumas jau esti išsekęs.

Vienaakis vyras kartą mane susirado ir aš grąžinau jam skolą.

Žymos: