GĖRIO VARDU / IN NOMINE BONI / VARDAN GĖRIO, 2021. Drobė, aliejus, 120 x 140
Vita Opolskytė, Aistė M. Grajauskaitė

MONIKA RADŽIŪNAITĖ: Į TAPYBĄ ŽIŪRIU KAIP Į VIDURAMŽIŲ AMATĄ – TARP RANKOS IR PROTO PRIVALO BŪTI DARNA

Tapyba būna visokia: abstrakti, naratyvi, ryški, blyški, rami, audringa, kokybiška, kokti, bet štai įdomi, įtraukianti bei iš tiesų išbandanti žiūrovą – retai. Ir, žinoma, nors esminis komponentas kiekvienam yra skirtingas, visgi tapyboje, kaip ir kiekviename mene, taip pat egzistuoja universalieji įdomumo dėmenys. Vienas jų – vaizdingumas, arba, kitaip tariant, būtinybė, kad žvilgsniui būtų kur „ganytis“; nuo senų laikų įrodyta, kad susidomėjęs žiūrovas drobės metrų, gabaritų neskaičiuoja, nes dažniausiai pirma jo akis užkliūna už detalių, jų gausos.

Žiūrint į šiuolaikinės tapybos atstovės Monikos Radžiūnaitės darbus apima savotiška ekstazė. Paveiksluose apsigyvenusi dailininkės aistra viduramžiams pasiekia žiūrovą vilnijančiomis linijomis, bėgančiomis žiedų upėmis, sustingusiais gyvūnų snukeliais ar visokiausiomis fantasmagorinių gyvių formomis. Sakytum, tiek ir pakaks, bet ne, Monikos kūrybiškumas čia nesustoja! Lyg iš publikos reikalaudama dar daugiau, ji pasirenka savo darbams suteikti pavadinimus netaisyklinga lotynų kalba, taip gan aiškiai (sąmoningai ar ne) apeliuodama į stebėtojo išsilavinimą, erudiciją (ar jos stygių). Iš štai, pagalvojam sau, manėm, kad ši kalba – nebereikalinga, bet jos poreikis išnyra su nepaprastus vaizdus pristatančiomis drobėmis.

Po naujausios kūrėjos parodos „Apstybės / Superfluitates“, pažymėjusios jos magistro laipsnio įgijimą, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė gal kiek per saldžiai, bet tikrai taikliai pastebėjo, kad Monika visai „kaip viduramžių mistikė Šv. Hildegarda Bingenietė regi vizijas ir kuria pseudoreliginę ikonografiją“. Tad apie viduramžius ir meilę jiems, apie poreikį tapyti bei siekį atrasti klaidas ir paklaidas su jaunąja mistike kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).

A. M. G.: Dažnai žvelgdama į Tavo darbus leidžiu jiems mane paklaidinti. Kartais pasiklystu linijų, kartais – spalvų, bet dažniausiai – naudojamų figūrų gausoje. Kažkur, sakytum, šv. Morkaus liūto pusbrolis, kitas liūtas, išsiviepęs drasko kitą kūną, kitame siužete jau meškos, supanašėjusios su beždžionėmis, renka žemuoges, trečiame – žavinga beveidė undinė aiškina tiksliųjų mokslų paslaptis – visuomet randu į ką stebeilytis! Suprantu, kad pirmavaizdžių savo paveikslams aptinki viduramžių darbuose bei knygose, tad kyla klausimas – kurios iš jų buvo geriausios? Kaip rastas figūras, personažus perkonstruoji, suteiki jiems naujas charakteristikas?

M. R.: Turiu didelę aistrą pirkti knygas, tad sukaupiau šiokį tokį aruodą, per kurį naršau skersai išilgai kiekvieno kūrinio dėliojimo metu. Nors pasitaiko, kad būsimo darbo vaizdinys atsiranda galvoje gatavas, jam vis tiek reikia vizualaus pagrindimo. Knygos ir albumai kas kartą skiriasi, tačiau Dalios Ramonienės „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“, kurį prireikus dar pati papildau įvairia informacija iš šaltinių internete, visad atverstas. Taigi, išsirankiojusi konkrečiam sumanymui reikiamas vizualines citatas bei pasirinkusi estetinę išraišką – kimbu darban. Ir tik pabaigusi kūrinį, leidusi jam „pabręsti“ imu galvoti apie drobę lydintį tekstą.

V. O.: Nuo smulkių detalių Tavo paveiksluose tiesiog raibsta akys. Neslepi, kad viena pagrindinių kūrybos inspiracijų – viduramžių laikotarpis. Būtent tada, nepaisant vijokliškų ornamentų ar smulkmeniškų miniatiūrų vizualinio grožio, vyravo maniakiškas susidomėjimas sąvokomis ir simboliais. Koks šių dviejų sferų santykis Tavo kūryboje? Ar darbų atsiradimą labiau lemia estetinio grožio siekis, ar turinys padiktuoja juose audžiamus ornamentus?

M. R.: Visuomet siekiau konceptualumo ir estetikos balanso, nes koks dar kūrinio konstravimo metodas galėtų suteikti patirtį, kurią didžiai gerbiamas medievistas Johanas Huizinga apibūdino kaip „pakylėjančią gyvenimo jausmą iki aukščiausio taško“? Vadovaujuosi principu, kad mintis, lydima tinkamos išraiškos, sudaro taip siekiamą kūrinio aukso vidurį.

Kita vertus, nuolatos domintis tiek krikščioniškąja, tiek sekuliariąja viduramžių ikonografija, su laiku išsivysto savaiminis vaizdais paremtas mąstymas, ir tokiu būdu tapymas, gana organiškai, ima priminti teksto rašymą. Viduramžių kūrinija konstruota taip, kad didžioji rašto nepažinusi visuomenės dalis galėtų iš vaizdų sekti Šventojo Rašto mokymu. Tam tikra prasme, buvo kuriami pamokantys komiksai, kuriems perskaityti reikėjo simbolių išmanymo. Mūsų ir viduramžių žmonių sukauptos žinios talpina skirtingus lobius, tad tai, kas dabar atrodo kaip paslaptingi ženklai, anksčiau buvo visiems aiškios vaizdinės žinutės. Kartais svarstau, ar tikras viduramžių žmogus suprastų mano kuriamus vaizdus, kurie šiuolaikinei akiai bei mąstymui atrodo lyg rebusai.

A. M. G.: Kaip džiaugiuosi, kad paminėjai J. Huizingą! Šiam olandų istorikui, kultūros tyrinėtojui iš tiesų pavyko išvystyti puikią teoriją, kad svarbiausias mūsų kultūros klestėjimo elementas yra žaidimas. Kaip Tu supranti kultūros lauką ir žaidimo prasmę jame? Ar priimi tapybą kaip amatą, darbą?