Monika Neverauskaitė – viena pirmųjų profesionalių mūsų šalies artisčių, dirbančių šiuolaikinio cirko lauke. Ji vienintelė lietuvė, kurios kūryba grindžiama Cyro rato disciplina (judindamas lanką artistas jo viduje ir aplink atlieka akrobatinius judesius). Monika Danijoje „Performers House“ mokykloje baigė šiuolaikinio cirko kursą, Roterdamo „Codarts“ menų universitete – cirko bakalauro studijas, galiausiai dar dvejus metus tobulinosi cirko mokykloje „Le Lido“ Prancūzijoje. Šiandien ji ir vėl gyvena Tūluzoje: jau pati dėsto „Le Lido“, dirba su prancūzų cirko trupe „Compagnie L’MRG’ée“ ir duete „Accompany ME“. Scenoje menininkė kuria poetinę tikrovę, jos spektakliuose susijungia cirkas, šokis bei teatras. Monikos stilius, raiška ir kuriami vaizdai bei emocijos balansuoja tarp choreografijos ir improvizacijos. Ji retai svečiuojasi Lietuvoje, tačiau aktyviai stebi cirko srities pokyčius. Pasibaigus gastrolėms Prancūzijoje, pašnekovė pasakoja apie savo kūrybą bei cirko meno specifiką.

Ne paslaptis, jog Lietuvos šiuolaikinio cirko bendruomenė – ribota. Turime vos kelias trupes, kurias sudaro pavieniai artistai, tik kartkartėmis keliaujantys Europoje: vykstantys į užsienio festivalius, rezidencijas bei dirbtuves. Ten jie sutinka bendraminčių, vysto projektus, tačiau procesai užtrunka. Sunku planuoti, dirbti esant skirtingose žemyno vietose. Visgi Tavęs dažnai Lietuvoje nematome – po studijų likai Prancūzijoje, kur šiuolaikinis cirkas labiau išvystytas ir vertinamas. Papasakok apie kolektyvą, su kuriuo pastaruoju metu dirbi. Kaip pavyko rasti žmones, kuriais gali pasitikėti, kurti drauge? Ar trupės pagrindas yra patys menininkai, ar vadovauja režisierius?

Nuo 2018 m. pasirodau su prancūzų trupe „Compagnie L’MRG’ée“. Jie patys susisiekė su manimi, praėjus keturiems mėnesiams po studijų baigimo „Le Lido“. Ieškojo labai specifiškai – merginos su Cyro ratu, mat režisierė Marlène’a Rubinelli Giordano norėjo sukurti naują spektaklį. Man labai pasisekė, kad ji gavo mano kontaktus… Tada prasidėjo trijų mėnesių kūrybinės dirbtuvės, o tų metų lapkritį jau įvyko „Des bords de soi“ („Savos ribos“) premjera. Šioje trupėje esame penki artistai, režisierė ir administracinė grupė. Dabar statome naują spektaklį. Komandą papildė vienas naujas artistas, bet pagrindinė kūrėjų bazė išliko. Iš tiesų, režisierė pati renkasi, su kuo nori dirbti. Prancūzijoje retai pasitaiko, jog pasirašytum kontraktą keleriems metams. Laiką planuoju mėnesiais ir kūrybinėmis rezidencijomis – nėra taip, kad įsipareigoji ir trejus metus praleidi tik su viena trupe. Režisierė bet kada gali pasakyti: „Viskas, aš nebenoriu su tavimi dirbti, kitais metais nenoriu daryti su jumis rezidencijų, kūrybinių dirbtuvių.“

Visgi taip neatsitiko; rugsėjo mėnesį pristatysime premjerą – lauko spektaklį. Penki artistai – penkios cirko disciplinos: Cyro ratas, kinų stulpas, lankstumo akrobatika (contortion) bei oro akrobatika – diržai ir adaptuotas trapecijos variantas. Tai bus cirko bei gatvės pasirodymas, kas yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes toks variantas pigiau, nei pasirodyti savo šapito [kilnojama cirko palapinė – aut. past.], tačiau sudėtinga ir kiekvieną kartą adaptuotis. Planuojame atvykti keliomis dienomis anksčiau ir tarsi perkelti spektaklio „skeletą“ į visiškai naują aplinką. Tai labai įdomu, bet, žinoma, sukelia ir nemažai streso. Viskas gerokai sudėtingiau, nei dirbant salėje. Rezidencijos pradeda varginti: labai daug klaustukų, nežinai, kaip bus iki galo. O norisi žinoti.

Praėjusias metais sugrįžai į savo cirko mokyklą „Le Lido“, šįkart – kaip mokytoja. Kaip jautiesi naujame vaid­menyje? Ar pakeisti poziciją ir tapti pedagogu, mentoriumi jaunam žmogui buvo iššūkis?

Nors nesijaučiu stipri šioje srityje, bet labai trūksta mokytojų. „Le Lido“ itin žmogiškas kolektyvas, jie puikiai supranta, kad ir man reikia perlipti per save. Išmanau principus, tačiau neturiu tvirtų pagrindų, kaip mokyti kitus. Sunku užtikrintai sakyti – taip, tikrai žinau, kaip reikia, ir pamatysi, tau padės. Tai nedidelė veikla (kartą per savaitę), bet labai ja džiaugiuosi, nes tokia praktika duoda kitokį supratimą apie mano discipliną. Sunku ir dėl atsakomybės – įvertinu, jog tai ilgas procesas, metai ir daugiau. Buvo neramu, ar sugebėsiu matyti studentų progresą, prisitaikyti prie žmonių. Čia itin svarbu pasitikėjimas savimi, vienas kitu, motyvacija dirbti, kad pasiektume bendrą rezultatą.

Turi ir solinių projektų, pristatomų Solonevienos slapyvardžiu. Kiek laiko skiri autorinei kūrybai? Pavyksta rasti balansą tarp režisierės ir Tavo pačios vizijų?

Mano solinis projektas „Harry the 3rd“ („Haris Trečiasis“) dabar sąstingyje. Visgi, kūrinys yra apie vienatvę, riziką ir trapumą – jame pasitelkdama kiaušinį su Cyro ratu matuoju fantazijos ir realybės ribas, rizikuoju. Noriu jį daryti, bet kartu ir labai bijau. Tačiau tos minties nepaleidžiu. Pradėjau jį kurti siekdama išbandyti save. Žinau, kad galiu daug, bet baisu kažką nuvilti, tik nesuprantu, kodėl. Gal reikia su savimi pasikalbėti ir susitarti. Aš projektui netariau „ne“, tiesiog dabar jis „miega“. Dirbu prie sumanymo, kartais pasirodau, tada beveik visi sako: „Kokia įdomi idėja“, galvose pilna minčių, įvairiausių interpretacijų… O tai mane labai paliečia, jaučiu, kad žmonės palaiko, tiki. Greičiausiai todėl ir nenoriu jo atsisakyti.

Pastaruoju metu dirbu su kolege Elena Damasio – ji taip pat mergina su Cyro ratu. Dviese lengviau – daugiau motyvacijos, juolab kad ir disciplina ta pati. Labai retai pasitaiko, jog su šiuo įrenginiu pasirodytų merginos, o štai vaikinų pažįstu daug. Tačiau dabar tik pati kūrybinio proceso pradžia, pagrindinė idėja išsivystys dirbtuvių metu. Viskas prasidėjo nuo minties, jog dvi artistės su ta pačia (gana reta) disciplina, tačiau pasižyminčios visiškai skirtingais stiliais. Norime pažiūrėti, kaip jie gali susijungti, papildyti vienas kitą. Įdomu, kaip galima pažinti kitą, įsiliejant į jo „burbulą“, ne bandant jį pakeisti, bet prisitaikant. Kaip ir gyvenime – mėgini žmogų suprasti, o ne teisti. Kaip galėtume išgyventi be didelių kompromisų ar pokyčių?..