fbpx

MONIKA DIRSYTĖ: MANYJE NEBELIKO PERTEKLIAUS

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Meno, kaip vieno iš žmogiškųjų jausmų bei emocijų katalizatoriaus, ištakos glūdi pačioje jo kūrėjo šerdyje, tad nenuostabu, kad žvelgdami į kūrinius nemaža dalimi matome ir jų autorius. Šie, nori jie to ar ne, išsiduoda darbais, neretai atskleisdami savo charakterį bei vertybes. Ir kaip gerai, kad didžioji dalis meno istorijos puslapių yra išraižyti vardais tų, kuriems rūpėjo menas, buvo svarbu, kaip kūrinys palies jį žiūrintįjį. Man patinka, kad, kaip sakė prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as, pokalbis apie tai, ar meno kūrinys yra geras, – kažkas panašaus į derybas, ir taip, derėtis galima dėl daug ko, tačiau sunku nesutikti, jog Monika Dirsytė yra drąsi, jautri, atkakli ir atsakinga menininkė.

Šio interviu pašnekovė – viena iš tų, kurie anksti įžengė į lietuviško meno vandenis, nuguldė savo darbus svarbiose kolekcijose, jau spėjo pasirodyti tarptautinėse meno mugėse, galerijose. Apskritai Monikos kūrybos kartografija leidžia nubraižyti kelius ir sužymėti judėjimą su sėkmės ir pavojaus koeficientais: tenka pripažinti, kad ilgi ir monotoniški, bet daug gaivališkos energijos turinys performansai tikrai ne visiems lietuviams prie širdies – mums prireikė laiko, kad į šios autorės darbus pradėtume žiūrėti rimtai. Atvirai tariant, stabili, perspektyvi ir, iš šalies žvelgiant, užtikrinta Dirsytės veiksmų seka neleidžia abejoti jos meninės karjeros sėkme. Stebint kūrėjos performansus ne kartą teko nugirsti publikos šnabždesius, kad „štai ji turi daug potencialo tapti lietuviškąja Abromović“. Ir kas žino, galbūt. Reikia tikėtis, nes lietuvišką meną glokaliai reprezentuojančių autorių niekada nebus per daug.

Monikos performansai – visai kaip svetimi sapnai, kurie išplinta mūsų sąmoningame regėjime ir tarsi panardina į transo būseną. Esu linkusi manyti, jog šios meno šakos kūrėjams svarbiausia – gebėti išlaviruoti ir performanso nepaversti (socialine) akcija ar (politiniu) protestu, taip pat pasverti veiksmų ir atoveiksmių rizikas bei sukonstruoti pasirinktą erdvę taip, kad būtų išsiųsta originalioji, o ne atlikimo metu pakitusi žinutė. Negana to, performansų kūrėjai yra nuolatinėje kovoje ne tik su visuomenės – auditorijos – nuomone, bet ir su šią postmodernistinio meno rūšį apgaubusiomis klišėmis: gražu, negražu, provokatyvu, nereikšminga, paviršutiniška ir t. t. Tokios kovos reikalauja daug valios ir neleidžia jokių kompromisų. Tad nors su Monika kalbėjomės be galo daug, visgi daugiausia derėjomės, kas yra performansas, kodėl dalyvis jame užima itin reikšmingą vietą, palietėme meno kainos ir svarbiausios kūrėjo pareigos klausimus bei motinystės, pasaulinės pandemijos, karo temas.

Nors performansai Lietuvoje vyksta jau apie 30 metų (pirmuosius performansus-akcijas XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo rengti dailininkų grupuočių „Post Ars“ ir „Žalias lapas“ nariai), visgi leisiu sau teigti, kad kaip legitimi meno rūšis (iš kurios nesijuokiama, ji nelaikoma „nesąmone“ ar „išsidirbinėjimu“) performansas vertinamas tik pastaruosius 10–15 metų. Ir nors tenka pripažinti, jog ir tą paskutinę dekadą jis netapo nei itin populiarus, nei plačiai suprastas, visgi Tu kažkaip atradai jame save. Tiesa, teko girdėti, kad ne išsyk, tad grįžkime į pradžią: kaip nutiko, jog iš Panevėžio atsidūrei Vilniuje ir pasirinkai Dailės akademiją (VDA)? Ar tėvų namuose būdavo kalbama apie kultūrą bei kūrybą?

Paauglystėje, dar gyvendama Panevėžyje, svajojau būti tapytoja ir tikėjau, kad bet kokia kaina ja tapsiu. Tuomet tapyba man buvo pats aukščiausias menas, ir nieko be jos nenorėjau matyti. Keista, nes nors šeimoje nėra nė vieno kūrėjo, visgi turėjau tokį stiprų potraukį menui. Jo pasaulis atrodė daug artimesnis už realų, kasdienį. Vartydama dailės albumus tarsi pabėgdavau nuo žemiškos rutinos, menininko veikla rodėsi prasminga ar bent jau gerokai prasmingesnė nei namų darbų ruošimas.

Kaip vieną skaudžiausių įvykių ko gero įvardyčiau pirmąjį savo stojimą į Vilniaus dailės akademiją, būtent tapybą… ir neįstojimą. Pamenu, jaučiausi visiškai žlugusi! Tą patirtį išgyvenau be galo sunkiai, nes juk nežinojau, kokie sunkumai laukia ir kad šioji „nesėkmė“ taps didžiausia sėkme renkantis menininkės kelią. Po to metus praleidau Vilniaus universitete studijuodama istoriją, dirbdama įvairiausius darbus ir lankydama tapybos kursus. Supraski, nusprendžiau šitaip pakovoti už savo gyvenimą. Vis tik, nors ir kaip keista, akademinėje tapybos programoje man pritrūko galimybės būti savimi: zulinau drobę po drobės, bet nejaučiau, kad jos kažką sakytų ar reikštų. O norėjau kalbėti ir unikaliu, savitu bendravimu užmegzti ryšį su žiūrovu. Tuo metu, būdama dar labai jauna, tvirtai žinojau atrasianti būdą pasisakyti taip, kad mane išgirstų, tik dar nenumaniau, jog jis bus grįstas veiksmais, performansais.

Taigi, įvyko kertinis posūkis – nuo tapybos link skulptūros ir performanso. Kaip ir kodėl?

Galbūt teisingi atsitiktinumai susisinchronizavo teisingu metu, ir atėjus laikui vėl stoti į Dailės akademiją viena pažįstama pasiūlė rinktis ne tapybą, o skulptūrą, mat ten viskas daug liberaliau. Suklusau, bet niekaip neįsivaizdavau, kaip galėčiau būti skulptorė. Vis dėlto, lig šiol nežinau kodėl, pirmu numeriu įrašiau skulptūros studijas. Juokai juokais, tačiau tą dieną prisiekiau sau: jei įstosiu, gyvenimą paskirsiu menui. Ir įstojau. Buvau be galo dėkinga Dievui, neapleido jausmas, jog turiu kažkaip atidirbti, įrodyti esanti to verta. Pirmus kelerius metus triūsiau be perstojo: į VDA ateidavau anksti ryte, o išeidavau vėlai vakare, bemaž paskutinė; vengiau kursiokų, žmonių, visų, kurie mane atitrauktų nuo siekiamo tikslo. Kilo įvairūs jausmai, sumaištis, kamavo nepilnavertiškumo kompleksas, nes sau atrodžiau ne tokia kaip kiti, tarsi per klaidą įstojusi, tačiau drauge tai veikė kaip varomoji jėga. Taip, rodos, savo silpnybes paverčiau stiprybe – tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Man tikrai reikėjo nemažai pakovoti už savo vietą po meno saule, bet padėjo optimizmas, kartais galbūt ir nepamatuotas jaunatviškas maksimalizmas bei, tikriausiai, intuityvus žinojimas, ką turiu daryti.

Apskritai, studijuodama Skulptūros katedroje jaučiau ten puoselėjamą demokratiją ir laisvę, manau, kad studentams suteikta galimybė daryti ir kurti, ką tik nori, vedė, gerąja prasme, iš proto. Man regis, ne tik aš, bet ir daug kitų kurso draugų norėjo sukurti kažką tokio, kas nustebintų net ir visko mačiusius dėstytojus. Tuo metu mano vadovas buvo skulptorius Mindaugas Šnipas ir, o dievai, aš nedaviau sau ramybės… Laukdavau susitikimų su juo, kad galėčiau pasidalinti kūrybinėmis mintimis, stebėdavau, kaip reaguoja, skaitydama jo veidą nusivildavau, jog turbūt nieko įdomaus nepasakiau.

Tuo metu tikrai dar buvau vaikas, tad ir požiūrį į meną turėjau kitokį. Žinai, dar nesuvokiau, kad menas –stiprus ginklas, atrodė, jog kūryba – žaidimų aikštelė. Aš žaidžiau ir man pradėjo sektis. Kūriau kaip įmanoma paveikesnes instaliacijas, nes norėjosi, kad jos kalbėtų, būtų gyvos. Taip manieji darbai tapo tarsi gyvais tapybos paveikslais, nerealaus gyvenimo scenografija. Vis tik jaučiau, jog noriu sukurti ne šitai, kad man trūksta manęs. Kai toptelėjo ši mintis, atsimenu, bėgte bėgau pas M. Šnipą pranešti pagaliau radusi raktą, kuris man atvers meno paslapties duris. Taip gimė pirmasis performansas ir aš kaip performansų kūrėja. Juokaudama sakau, jog esu ne menininkė, o monininkė.

„Flirtas su Frida Kahlo“ ir „Liftas“ – nors ir, sakytum, nerangūs, bet visgi pirmieji rimtesni Tavo bandymai atlikti performansą dar studijų pradžioje. Abu kūriniai kukliai dokumentuoti (pirmojo išlikusi vos viena fotografija, o antrojo vaizdo įrašą galima rasti interneto platybėse) ir mažai kur minimi, tačiau man rodos, kad būtent juose galima užčiuopti šiandien gerai žinomą Dirsytę – jautrią aplinkai ir tam, apie ką kalba veiksmu. Sakyk, kaip tais pirmaisiais kūrybos metais rinkdavaisi performanso temas, koks buvo tuometinis pačios požiūris į aplinkos įjungimą meno vyksman? Štai „Liftas“ juk įtraukdavo beveik visą akademijos bendruomenę!

Niekada specialiai nesirenku temos, dažniausiai labai organiškai galvoju apie dalykus, kurie mane jaudina ir yra svarbūs. O kalbant apie kūrybą, visų pirma kuriu vaizdais: pamatau juos, tada šie įsitvirtina mintyse, ir kol jų neapdirbu, neišsiaiškinu, tol ta vaizdinija tūno ir neduoda ramybės. Nekurti negaliu.

Kai pirmą kartą atlikau performansą „Flirtas su Frida“, galvojau, jog numirsiu iš gėdos, daugiau niekada nieko panašaus nebesiimsiu. Iš tikrųjų nieko ypatingo ten nereikėjo, tik stovėti, bet negalėjau normaliai padaryti net to. Pamenu, dėstytojas pasakė pastabą: „Monika, išsitiesk, kodėl stovi susikūprinusi?“, o aš tiesiog linkau iš gėdos, baimės, nepasitikėjimo savimi. Iki šios dienos girdžiu tuos žodžius: „Monika, išsitiesk.“ Tai labai svarbu atliekant performansą: turi besąlygiškai tikėti tuo, ką darai, ištransliuoti aiškią žinutę, privalai jausti aplinką ir net susilieti su ja ir jokiu būdu negali leisti, kad tave kas nors išvestų iš pusiausvyros. Norint visa tai pasiekti, būtina išsitiesti visomis prasmėmis.

„Liftas“ – dar interaktyvesnis, nes nuolat buvau atvirame santykyje su žiūrovais. Atliekant performansą žmonės buvo priversti važiuoti liftu drauge su manim, nes jame buvau įkurdinusi laikiną biurą: stalas, kėdė, kavos puodelis, knygos – turėjau viską, ko reikėjo. Liftas yra maža, kartais per daug nuvertinta erdvė, kuria naudojasi didelė dalis bendruomenės, tad performanso metu neišvengiamai kūrėsi ryšys tarp publikos ir manęs, ir tai, manau, buvo psichologiškai sunku abiem pusėms, nes viešo naudojimo erdvė tapdavo be galo intymi. Tokios sąlygos lėmė stiprias visų dalyvių, taip pat ir mano pačios, patirtis.

Apskritai pirmuosius performansus priskirčiau pamokoms pajausti auditoriją, kuriose mokiausi, kaip su ja kalbėti, užmegzti ryšį, pačiai psichologiškai neišsimušti iš ritmo. Tada dar daug ko nežinojau, tad ir vyksmo dokumentacija neatrodė svarbi, o štai šiandien suprantu, jog be jos nebūtų manęs kaip menininkės. Performansas turi labai daug esminių sudedamųjų dalių, ir aš vis dar mokausi. Šio meno kūrimas – ne tiesi linija, o savos širdies kardiograma.

Performansas „Aš tavo saulė“ nusipelno atskiro dėmesio, nes juo įsirašei į lietuviško performatyvumo metmenis. Už šį kūrinį 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvai tituluota geriausia menininke ir būtent su juo keliavai po Europą. Susirangiusi kone embriono poza gulėjai vamzdžio pavidalo bokšte ir šaukdama apie meilę, santykius bei ištikimybę balsu kvietei visus norinčiuosius užeiti vidun ir pamatyti Tave. Įspūdinga, nes pakėlus galvą atsivėrė nesibaigiantis ir vis atsikartojantis Tavo atvaizdas – naudojai veidrodį. Buvo menotyrininkų, teigusių, kad tai „žaismingas“ darbas, bet man rodosi, jog tokiuose komentaruose daug kas lieka neįvertinta: po visos darbo dienos skaudantis ir nualintas kūnas, kuris nepatogiai gulėjo, šaukė ir pats savo šūksnių klausėsi… Monika, kam ir apie ką buvo šis kūrinys ir ką Tau reiškė pasipylę įvertinimai?

Performansas „Aš tavo saulė“ išties atnešė daug pokyčių ir sakyčiau, kad nuo jo prasidėjo mano kaip menininkės karjera. Keista, tačiau dabar jo negalėčiau atlikti, atrodytų kažkaip netikra, gal net teatrališka. Vis tik performansas turi galiojimo laiką.

Tuo metu buvau be galo emocionali, o mano meilė ir atsidavimas neturėjo ribų. Gyvenau kažkokioje beprotiškoje meilėje, kuri dažniausiai, kaip žinom, pasirodo pražūtinga, o jos pabaigoje galiausiai liekam vieni. Tai buvo taip tikra, taip nuoširdžiai skaudu, kad, matyt, negalėjo nepaliesti žiūrovo. Atlikti performansą buvo nelengva, nes reikėjo ne tik nuolat gulėti vienoje pozoje, bet ir matyti, suvokti save, ir dar tai tęsdavosi apie aštuonias valandas iš eilės. Tikra kankynė, kitaip nepavadinsi. Ką bekalbėti apie žiūrovus. Juk juos kviečiau, šaukiau, kad ateitų mane pamatyti. Pasitaikė ir tokių, kurie užėjo ir neišeina! Įsivaizduok, įėjo į tą vamzdį ir sėdi kokias 3–5 valandas. Ką sakyti? Kaip elgtis? Tiems žmonėms, ko gero, taip pat norėjosi meilės, dėmesio. Retrospektyviai drįsčiau teigti, jog apskritai meilės tema pati sudėtingiausia, reikalaujanti strategijos, kaip atlikti ir pateikti darbą, kad jis nebūtų banalus, saldus, iš tiesų surezonuotų ir pačiam stebėtojui.

Mano pirmieji performansai drąsūs ir iki skausmo atviri. Dabar juos analizuojant kartais net šiurpas nukrečia, bet patirtis moko. Labai vertinu ją, tačiau suvokiu ir nepatirties grožį bei prasmę. Meno lauke neretai sakoma, kad geriausi darbai sukuriami jaunystėje, ir iš dalies su tuo sutikčiau. Jaunas kūrėjas dažnai turi ką pasakyti, tik reikia norėti jį išgirsti, ir patirtis tikrai nėra išminties rodiklis ar matmuo. O menotyrininkų vertinimai visada įdomūs, stengiuosi į juos įsigilinti.

Tiek minėtajame, tiek daugelyje kitų performansų pastebimas Tavo dėmesys ne tik atliekamam veiksmui, bet ir jo aplinkai. Kone kiekvienam darbui sukuri dirbtinį mikropasaulį: purvo vonia („Spa“); „Liftas“; vamzdis („Aš tavo saulė“); balta dėžė ant galvos („Monika Monikai“). Kas tai lemia?

Žinai, žiūrovai, nesusidūrę su performanso meno istorija, suvokia jį kaip purviną veiksmą, protestą, kažką bjauraus; kaip keista, nes tai toks estetiškas menas. Man apskritai svarbu kūrinio visuma, kiekviena jo detalė, tad neslepiu ir atvirai pasakau – noriu, jog mano darbai būtų stilingi, estetiški. Man reikia, kad jie neatrodytų pigiai visomis prasmėmis: turi reikšmės, kokią suknelę vilkėsiu, net jei ir stovėsiu dumble, koks bus sportinis kostiumas, kai skęsiu šaltame vandenyje. Performanso menas lyg veidrodis atspindi jį atliekantį asmenį. Mano manymu, estetinė išraiška, t. y. stilius ir meninė vertė, bei kokybė, t. y. gylis, gali eiti drauge kaip vienas kitą papildantys sandai. Juk vienas kitam netrukdo, neretu atveju kaip tik sukuria gerą tandemą. Esu iš tų, kurie mėgaujasi kūrybiniu procesu, tačiau yra orientuoti į galutinį rezultatą, tad ir į meno kūrinį žiūriu ne melancholijos pilnomis akimis, o realistiškai, suvokdama, jog tai yra vartojamas kultūros lauko produktas; man svarbu suteikti jam pridėtinę, kad ir estetinę, vertę. Na ir toji aplinka, kurią sukuriu performansui, yra lyg scenografija spektakliui. Skirtumas tik tas, kad įvyks ne vaidinimas, o realybė.

Pakalbėkime apie įtakas ir „dievukus“. Juk performanso menas lyg kempinė sugeria viską, kas yra aplink jį atliekantį asmenį: laiką, politines bei socialines aktualijas, mėgstamus kūrinius ir pan. Sakyki, kokie menininkai ar jų darbai Tau padarė didžiausią įtaką ir kodėl?

Labiausiai mene vertinu unikalumą ir originalumą. Mane visada žavėjo tokie kūrėjai kaip Matthew Barney’is, Davidas Lynchas, René Magritte’as, Laurena Baker, Yoko Ono, Andy’is Warholas, Damienas Hirstas. Ir nors įkvepiančių pavyzdžių galiu išvardyti tikrai nemažai, vis tik niekada neturėjau autoritetų, kaip tik jiems priešinausi. Menas manęs nėra įkvėpęs menui, tačiau visada gelbėjo nuo mano pačios darbų kuriamos realybės. Iš savosios kūrybos reikia mokėti išlipti, ir neretai kitų autorių darbai padeda katapultuoti savo dėmesį kitur. Apskritai menininko kaip „dievo“ sureikšminimas man svetimas ir nesuprantamas, jame yra kažko baisiai netikro, slogaus.

Kai kažkada kalbėjomės, lyg užsiminei pakeitusi kūrybinę perspektyvą ir nuo intuityvios kūrybos perėjusi prie sąmoningos. Kaip tai pakomentuotumei?

Vėlgi, tai du etapai, ir sakyčiau, kad dabartinis – prabangos. Niekur neskubu, viską geriau apgalvoju ir kiekvienai detalei skiriu daugiau atidos nei seniau. Dar prisidėjo ir malonumas, jog po dešimties aktyvių kūrybos metų pagaliau nebereikia įrodinėti savo ar savo darbų vertės, kokybės, poreikio. Iš to išsivystė ir dabar turima prabanga neskubėti. Nebėra to streso, kurį patirdavau būdama jauna. Daug ko atsisakiau ir manyje nebeliko pertekliaus; manau, tai išmintinga ir veda į sąmoningumą. Tokia ir dabartinė mano kūryba. Kaip skiriamąjį savo performansų ženklą vis dar naudoju scenografiją, tačiau ir ji pasikeitė. Viskas mano gyvenime dabar labai minimalistiška, tačiau kokybiška.

Lietuva ir performanso menas… Štai jau kelerius metus nemenka publikos dalis eina iš proto dėl Marinos Abramović, nors, sakytum, iki pasirodant jos autobiografijai „Eiti kiaurai sienas“ garsiąją kūrėją mūsų krašte nedaug kas žinojo. Kaip, Tavo akimis, tautiečiams sekasi priimti šią postmodernaus meno rūšį?

Ėjimas iš proto ir menininko sudievinimas yra perspausta reakcija, tačiau, kita vertus, galbūt nereikėtų bijoti naratyvo, kurį autorius apie save kuria. Tenka pripažinti, kad šiame veiksme esama tam tikro žavesio. M. Abramović – ryški, į istoriją įėjusi kūrėja, todėl jos populiarumas visiškai nestebina, net kaip tik džiugina, nes padeda atkreipti dėmesį į performanso meną. Kurį laiką kalbėta, kad šis sensta, nespėja drauge su kitais šiuolaikiniais menais, tačiau dabarties pasaulyje tokia raiškos forma tapo priimtina. Į performansą ilgą laiką žiūrėta atsargiai, jo nerasdavai muziejuose ar galerijose, performansas buvo suvokiamas kaip protestas. Vis tik galiausiai tokie autoriai kaip M. Abramović padėjo jam atsirasti ne tik muziejuose, galerijose, bet ir pačioje meno istorijoje. Į performansą pradėta žiūrėti kaip į lygiavertį kitiems meno žanrą. Sakytum, keista, tačiau net ir būdamas postmodernus savo forma jis vis dėlto leidžia kalbėti apie amžinus ir esminius dalykus, kurie, drįsčiau teigti, ir yra tikrojo meno sėkmės paslaptis.

Kalbant apie Lietuvos auditoriją, kokia ji? Ir apskritai, kodėl performansui svarbus žiūrovas bei jo reakcija?

Šiame mene dėmesio centre visados atsiduria santykis tarp stebėtojo ir manęs. Klausimas tik, kokį ryšį bei jo dinamiką pavyks sukurti. Kartais atlikimo eiga pasisuka visiškai netikėtai, nes žiūrovas, tarkim, pasielgia ne taip, kaip spėjau. Štai atliekant performansą „Veidaknygė“ į patalpas įsiveržęs girtas vyriškis pradėjo į mane mėtyti knygas. Tikrai ne juokais išsigandau, tačiau tęsiau. Pasirodymo metu 12 valandų skaičiau knygas, kurių likimas jau buvo nuspręstas, t. y. jos būtų buvusios sudegintos ar kitaip eliminuotos. Tarkim, jei iš bibliotekos septynerius metus leidinio niekas nepaima, jis pasmerkiamas mirčiai, be to, daugybė žmonių turi knygų, kurias yra pasiruošę išmesti. Aš iš įvairių Lietuvos kampelių visas jas surinkau – išėjo maždaug 4000, o gal ir daugiau. Performansą atlikau knygyne „Juodas šuo“, esančiame Vilniaus senamiestyje. Skaičiau atsitiktinai pasirinkdama leidinius, ant kurių sėdėjau, ir juos komentavau feisbuko principu. Taip iškėliau knygos, minties, žodžio vertės klausimą. Ar teisinga „ištrinti“ knygą dėl to, kad ji, tarkim, nebenaudojama, nors išties yra puikios kokybės? Į performansą buvo galima ateiti gyvai arba stebėti jį online. Tikrumo ir netikrumo problema man visada atrodė labai įdomi. Ji ypač išryškėjo dabar, karo metu, kai nebeliko pilkosios zonos. Turime pasirinkti, o ne būti „patogūs“. Kartais, kai mane lygina su Marina Abramović, pajuokauju, kad tarp mūsų tikrai yra didžiulis skirtumas, kadangi ji turi apsaugą, o aš – ne.

Dar įdomių patirčių pasitaikė keliaujant per Lietuvą su performansu „Neteršk gyvybės rato“ (aplankėm per 30 miestų ir miestelių!), nes šio kūrinio publika nebuvo įspėta, kas ir kaip vyks. Nustebino tai, kad tikėjausi daugiau negatyvumo, tačiau klydau – pačiuose mažiausiuose miesteliuose sutikau be galo empatiškus ir performanso atžvilgiu draugiškus žmones, kurie visaip man, mirkstančiai šaltame purve, bandė padėti. Štai atlieku veiksmą, o jie tai man neša arbatos, tai bando įsiūlyti sušildyti.

Dailininkai kuria paveikslus, grafikai – grafikos darbus, skulptoriai – objektus, skulptūras, mažosios plastikos darbus ir t. t., tad juos ir parduoda. O kaip veikia performanso menininko kūrinio pardavimas? Ar Lietuvoje jau turime videodokumentacijos kolekcionierių?

Performanso pardavimo formos gali būti labai įvairios, tačiau dažniausiai tai jo pakartojimas, t. y. kažkas užsisako performansą tam tikroje vietoje sutartu laiku. Ir, atvirai šnekant, kol kas Lietuvoje sunkiai įsivaizduočiau kitokį šio meno pardavimo būdą. Pasitaikė situacija ir kai nusipirko teises į performanso atlikimą, tačiau jaučiausi labai keistai, matydama kitus žmones atliekant mano darbą, tad tokia praktika man pasirodė nepriimtina. Reikia pripažinti, jog parduoti tapybos paveikslą daug paprasčiau nei performansą. Ir, nors prieš dešimt metų tikriausiai išvis nebūčiau patikėjusi, kad šios formos menas gali būti perkamas, visgi esu pardavusi kelias videodokumentacijas – štai viena iš jų nugulė ir MO muziejaus kolekcijoje.

Emigravai, imigravai, tapai mama ir meno doktorantūros studente – daug veiksmo per pastaruosius kelerius metus. Kas labiausiai pakito Tavo kūryboje? Ir, žinoma, kodėl?

Šis laikas nepagailėjo įvykių asmeniniame gyvenime, kurie neišvengiamai padarė įtakos ir kūrybai. Atrodo, gyvenimas parklupdydavo ir pakeisdavo judėjimo kryptį pačiose netikėčiausiose vietose. Lietuvą palikau vos tik baigusi magistrantūros studijas Akademijoje, nes tuo metu norėjau nuo visko atsitraukti: reikėjo pabėgti ir susiprasti, kas, po velnių, yra Monika. Padaryti to Vilniuje ar Panevėžyje nebegalėjau, nes visko buvo per daug: per daug žmonių, balsų, per daug ir svetimų minčių, tad laikas Londone tapo pačia geriausia meditacija. Apskritai, ten gaudavau pamoką po pamokos, ir nors jos nebuvo lengvos, vis tik nepasidaviau kasdienybei bei bandžiau suprasti, ko noriu. Atsakymą rasti buvo gana lengva, nes tereikėjo įsiklausyti į save – negalėjau ten kurti tiek, kiek troškau. Vis persekiodavo vaizdiniai, kurių neįstengiau realizuoti, o kartais ir naktimis nepavykdavo užmigti, nes nuo minties „Nejaugi daugiau niekada nebekursiu?“ išpildavo šaltas prakaitas. Bet, ko gero, turėjau pagyventi be meilės ir be meno. Dabar suprantu, kad nė vieno iš šių pradų nepraradau, o didžioji bėda buvo mano puikybė, per kurią netekau gebėjimo būti stipri. Ar ne pats baisiausias dalykas, galintis nutikti žmogui, yra būtent puikybė? Emigracija nuo to išgydė, ir esu tikra, kad nesvarbu, koks talentingas menininkas bebūtų, jei jis apakintas didybės, puikybės ar paviršutiniško hedonistinio mąstymo, jo kūryba anksčiau ar vėliau pasmerkta žūti.

O motinystės patirtis buvo kitas gyvenimo vingis… Ir nors jo visiškai nesitikėjau, tai tapo didžiausiu stebuklu, laime, dovana. Manau, kad į meną sugrįžau savo dukros dėka. Vaikui gimus imi suprasti, kad nori jam būti pavyzdys žmogaus, kuris neišdavė savo svajonių. Nuoširdžiai – nėra nė vieno ryto, jog neprabusčiau kupina dėkingumo. Visa tai paveikė mano kūrybą, nes naujausius savo performansus įvardyčiau kaip stipriausius. Juk pagaliau niekam nenoriu nei patikti, nei įtikti.

Dirsytiškieji performansai, bent jau man, neatsiejami nuo monotonišką ritmą sukuriančių tų pačių veiksmų ir garsų kartojimo. Žodžius kartoji lyg afirmacijas, tarsi burtum, melstumei ar po truputį, savo pasirinkimu, eitum iš proto, o Tavieji veiksmai neatsilieka nuo verbalinės išraiškos. Bet štai paskutinieji trys performansai „Pan/demos“, „Neteršk gyvybės rato“ ir „Ribos“, sukurti būtent COVID-19 pandemijos metu, yra orientuoti į raišką per judesį, ne garsą. Kokia to priežastis? Koks Tau pačiai buvo pandemijos laikotarpis ir kodėl bei kaip susiję šie darbai?

Minėtuose performansuose išties daugiau koncentruojuosi į kūno raišką, ir ne visai atsitiktinai. Daug ką padiktavo laikas, kuomet juos kūriau – juk negalėjome gyvai bendrauti, kalbėtis. Visa aplinka tapo savitransformuojanti, reikėjo išmokti kitaip koordinuoti save ir savo veiksmus. Tuo metu labai daug sportavau, fiziniai užsiėmimai mane veikė kaip savotiška terapija, tad, ko gero, šitai persikėlė ir į performansus. Išties, pati į tai nebuvau atkreipusi dėmesio, bet pastaba tikrai vertinga. O tas repetetyvumo momentas yra svarbus, nes tikiu, kad atliekant tą patį veiksmą daug kartų jis lyg užsipildo savimi. Panašiai ir su verbaline raiška – ką nors ilgai kartodamas tarsi nustoji suprasti dalyko esmę arba priešingai – priartėji prie jos. Kartojimo motyvas turi savyje koduoto šamaniškumo, magijos, kuria unikalią energiją. Kalbant paprasčiau, juk kai kažko neišgirstame, dažniausiai mums yra pakartojama, ar ne? Ir tas pakartojimas suteikia galimybę iš tikro išgirsti bei suprasti. Performanso menas unikalus būtent tuo, jog tarsi supurto realybę, priverčia reaguoti, jausti, būti čia ir dabar.

Mėgstamiausia mano frazė: geras menininkas – tas, kuris yra pranašas, o jei ne pranašas, tai bent šauklys, atliepiantys einamąjį laiką. Pastaruoju metu galvoju apie performansą „Ribos“, kurį atlikau dar iki įvykių Ukrainoje. Simboliška – performanso instaliacija mėlyna, o jo metu nuolat balansavau ant plaukimo lentos ir kritau į šaltą vandenį; kaskart pūkštelėjus į ledinį baseiną būdavo vis sunkiau užsilipti atgal ir balansuoti toliau, nes šaltis skverbiasi kiaurai kūną, kuris nepaliaudamas kovoja. Žmonės… Kai kurie atjaučia, kiti ignoruoja, treti kiek vėliau sugrįžta, tarsi vedini kaltės, jog nesureagavo, nepamatė. Šis performansas buvo eksperimentas, kuriame sąmoningai sekiau aplinkinių reakcijas, tyrinėjau empatiją. Ukraina taip pat turi tarsi išbalansuoti ant lentos, išlaikyti savo ašį, būti stipri. Siaubingas ir sunkus laikas, kuomet, vienaip ar kitaip, menininko pareiga – apmąstyti ir permąstyti tai, kas vyksta, reaguoti bei išsakyti aiškią savo poziciją. Pastarieji keleri metai nuo pandemijos pradžios iki dabar yra ypatingi, jie pagaliau privertė mus išsigryninti, pasirodyti, kas tokie esame.

2022-04-21
Tags: