Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Kybartų bažnyčios projekto perspektyva. Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo
Milda Adamonytė

Modernios sakralinės architektūros paieškos tarpukariu: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia buvo pastatyta Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940), arba vadinamuoju tarpukario, laikotarpiu, kai visoje šalyje sparčiai kilo naujų šventovių mūrai – vien naujų Romos Katalikų Bažnyčiai priklausančių pastatų minėtuoju periodu galima suskaičiuoti per šimtą. Vis dėlto Kybartų atvejis išsiskiria kaip vienas pirmųjų bandymų to meto Lietuvoje realizuoti modernų, t. y. naujais kūrybos ir statybos proceso įgyvendinimo principais grįstą, sakralinį pastatą – aptariami maldos namai iškilo 1927–1928 metais. Ieškoti naujų, aktualių sakralinės architektūros sprendimų pasiryžo šiandien jau gerai žinomas architektas-modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), kuris suprojektavo Kybartų bažnyčią ir vadovavo jos statybos darbams. Įgyvendinti architekto vizijos nebūtų buvę įmanoma ir be rūpestingų vietos gyventojų sumanumo bei atvirumo pokyčiams.

Naujos Katalikų šventovės poreikis Kybartuose atsirado kartu su parapijos atkūrimu – nors miestelėnai tuo buvo pradėję rūpintis „dar vysk. Baranausko laikais“, ją pavyko įkurti tik baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Spaudoje rašyta, kad kai 1919 m. į Kybartus buvo atkeltas pirmasis jos klebonas Stanislovas Čepulis, čia „nebuvo ne tik pamaldoms tinkamos patalpos, bet ir pats parapijos organizatorius negalėjo sau gauti kambario“. Tuo metu pamaldos vykdavo neveikiančioje cerkvėje, žydų maldos namuose ar net geležinkelio sandėlyje.

Be akivaizdaus praktinio poreikio turėti bendruomenės susirinkimo vietą, ne ką menkesniu bažnyčios statymo motyvu vietos gyventojams tapo ir tikybos bei nacionalinio identiteto reprezentacijos klausimai. Štai 1927 m. kovo 10 d. bažnyčios statybos komitetas laiške Amerikos lietuviams, kuriuo siekta gauti paramos projekto įgyvendinimui, pabrėžė, kad tikybos reprezentacijos ir politinės retorikos dėmenys tarpusavyje susiję. Laiško autoriai teigė: „Bažnyčios statymo komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad Kybartų miestas yra anga iš Vokietijos į Lietuvą, į kurią kiekvieną dieną keletas traukinių su įvairių tautų keleiviais atvažiuoja, užsibrėžia pastatyti gražią bažnyčią. Tuomi norima pažymėti įvažiavusiam į Lietuvą europiečiui, kad lietuviška-kultūrinė sąmonė pilnai yra pribrendusi, kad Lietuva nėra Rusija, ir kad riogsąs netoli stoties cerkvės bokštas, tai tik buvusios priespaudos liekana; Lietuva yra grynai lietuvių-katalikų šalis. Tokiu būdu graži Kybartuose bažnyčia turi ne tik vietos lietuviams-katalikams dvasiniai-kultūrinės reikšmės, bet kartu ir visai naujai atgimusiai Lietuvos valstybei.“ Reprezentacinį pastato pobūdį atskleidžia ir tai, kad „bažnyčiai statyti vieta, gauta iš valdžios, yra pati gražiausia mieste: a) miesto centre; b) prie principinės gatvės; c) netoli geležinkelio stoties“.

Kybartiškių nacionalinio identiteto reprezentacijos siekis taip pat tapo viena iš priežasčių, kodėl bažnyčios projektavimo klausimu kreiptasi į Landsbergį-Žemkalnį – tikėta, kad jei reikalo imsis lietuvis, „į stilių ir statybą bus įnešta tautiškumo“. Kvietimą projektuoti šventovę iš jos statymo iniciatoriaus Vytauto Kuraičio architektas gavo 1926 m. gruodžio 23 d.. Tuo metu (tais pačiais 1926-aisiais) Landsbergis-Žemkalnis buvo neseniai atsiėmęs Romos Karališkosios aukštosios mokyklos diplomą ir grįžęs darbuotis į Lietuvą, kur sulaukė nemažai užsakymų iš Romos Katalikų Bažnyčios. Šios užduoties architektas entuziastingai ėmėsi. Ne veltui 1927 m. rugsėjo 20 d. kolega ir geras bičiulis, inžinierius-architektas Stasys Kudokas, tuo metu dar studijavęs Romoje, laiške Landsbergiui-Žemkalniui rašė: „P. S. Negaliu nutylėti ir to pasitenkinimo, kurį jaučiu sužinojęs, kaip patsai judini mūsų katalikiškosios visuomenės dirvonus religinės statybos meno pažinimo srityje.“

Žymos: