Charonas sielai perkelti

Gatvėje
bobų vasara
kur tik pažvelgsi
ir ką tik įkvėpsi ponas
duok užrūkyt apsvilusiais
pirštais šmėkšteli po neonais
klaiki žmogysta net kirvis atšąla
už diržo bet dovanok rūkau paskutinę
meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau
susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu
kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo
esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų
prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir
spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir
jau aš keleivišius stovėčiau čionai
po neonais ir laukčiau į kitą
krantą tik plaukiančio
troleibuso

Hipnas sielai migdyti

Vandens čiuožikas čiaužo akimi
sudrėkusia – vyzdys mėlynarasis;
naktų mėnuliai kliedo nukalti.

Vandens čiuožikas čiaužo akimi.
Ir krusteli akiduobėj nedrąsiai
sūrus akmuo, o siela nesuras jo.

Vandens čiuožikas čiaužo akimi
sudrėkusia – vyzdys mėlynarasis.