Nuotrauka iš asmeninio Dalios Čiupailaitės-Višnevskos archyvo
Kalbino Elena Paleckytė

DALIA ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA. MIESTO TĖKMĖS STEBĖJIMAS

Pamatyti ir patirti miestą yra daugybė būdų – greičiausiai tiek pat, kiek pačių miestiečių. Kiekvieno jų nuomonė, kas gyvenamojoje erdvėje gražu ar negražu, kokie pokyčiai sveikintini, o kokie – ne, gali skirtis, ir tai visiškai normalu. Būtent miesto įvairovės klausimus nagrinėja architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska. Šiai netipiškai sociologijos mokslo atstovei labiausiai rūpi ne apklausos ar statistiniai tyrimai, o fizinė miesto aplinka ir jos detalės. Interviu Dalia pasakoja apie tai, kas jai yra sociologija, kuo miestui svarbi jau minėta įvairovė ir koks visgi jo formavime architekto vaidmuo.

Besiruošdama mūsų pokalbiui, pradėjau abejoti, ar tikrai gerai suvokiu, kas yra sociologija. Kaip ją apibrėžtumėte jūs?

Pirma į galvą ateinanti mintis – abejonė, ar ap­skritai galiu atsakyti į šį klausimą. Atrodo, paskyrusi disciplinai tiek metų, turėčiau žinoti, kas tai yra; juk dėstau sociologijos kursus universitete, rašau mokslinius darbus, tyrinėju, tačiau tikslaus apibrėžimo pateikti nesinori. Norisi sakyti, kad sociologija – mokslas apie viską, kas susiję su žmonėmis, jų patirtimi, veikla: nuo pokalbių iki tarptautinių organizacijų, globalių procesų. Be to, nesu įprasta sociologė, pagrindiniai mano naudojami metodai – ne tradicinės apklausos ir statistikos analizė, o tekančio gyvenimo stebėjimas, pokalbiai ir jų klausymasis, dėmesys fizinei aplinkai, pavyzdžiui, nuskeltam šaligatvio krašteliui, perstatytai kėdei, dusliai skambančiai tuštumai naujo pastato sienoje. Tokių reiškinių suvokimui svarbiais laikau ne tik sociologų, bet ir antropologų, geografų, filosofų, architektų, urbanistų darbus, grožinę literatūrą, poeziją, kiną. Mano mėgstamas autorius, prancūzų filosofas, sociologas Henri Lefebvre’as rašė, kad sociologija prasideda nuo atidos kasdienybei, nuo dėmesingo žvilgsnio į savaime suprantamas, nuobodulį keliančias detales ir jų pasakojamą istoriją.

Aišku, sociologija galima įvardyti mokslą, nagrinėjantį, kaip veikia visuomenė – visais lygmenimis: nuo žmonių tarpusavio sąveikos ir žmogaus sąveikos su pačiu savimi iki grupių, organizacijų, visuomenės kaitos ir jos stabilumo. Šis mokslas ir išsivystė siekiant išsiaiškinti, kaip susiformavo moderni visuomenė. Vėliau nuo pastangos suprasti, cituojant Vytautą Mačernį, „kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai“, pereita prie įvairių konkretesnių reiškinių tyrimo: švietimo, religijos, miesto, medijų, darbo ir taip toliau. Mane labiausiai domina architektūros sociologija, kurią galima laikyti ir miesto sociologijos dalimi. Pastaroji yra glaudžiai susijusi su pačia sociologijos mokslo pradžia, nes moderni visuomenė, kaip ją nagrinėjo klasikai – tai miesto visuomenė ir naujos tapatumų, savivokos, profesijų, santykių, institucijų, kontrolės, solidarumo ir t. t. formos joje. Urbanizacija vyko kartu su modernios visuomenės formavimusi. Architektūros sociologija specifiškai gilinasi į fizinės arba sukurtos, pastatytos aplinkos supratimą (anglų kalba – built environment, Lietuvoje ši terminologija dar nenusistovėjusi). Dėmesys fizinei aplinkai, erdvei sociologijoje – ne visiškai nauja, bet vis dar neįprasta tema. Erdvinis posūkis, supratimas, jog erdvė ir vieta, geografinė lokacija, materiali struktūra yra reikšmingos, sociologijoje įvyko XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Nuo tada šioms temoms skiriama daugiau dėmesio, tačiau jos vis dar nišinės. Prancūzų filosofas, antropologas ir sociologas Bruno Latour’as savo 2005 m. pasirodžiusioje knygoje „Reassembling the Social“ sociologus pavadino „socialumo sociologais“, nes jiems rūpėjo tik „socialiniai ryšiai“, atsieti nuo, pavyzdžiui, materialios aplinkos. Erdvės ir fizinės aplinkos analizė nereiškia aplinkos determinizmo – supaprastinto aiškinimo, kad ji tiesiogiai veikia žmonių sąmonę ir kuriant ją galima daryti atitinkamą socialinę įtaką. Tai kompleksiškas tyrimas, kaip žmonės formuoja aplinką, o ši kuria prielaidas jų veiklai ir ryšiams.

Įdomu, ar galima sociologiškai nagrinėti architektūrą kaip fizinį objektą? Kaip vertinama jos estetika?

O taip, be to, sociologai gali matyti architektūrą ir kaip objektą virsme, tai yra aprėpti ne tik jau realizuotus pastatus ar erdves, bet ir minties procesus, projektavimą, sumanymų kaitą. Tiriama daugybe rakursų, įdomu, kaip konkretus reiškinys veikia socialinius santykius, pats yra jų veikiamas. Estetikos klausimas – tik vienas iš daugelio. Žinoma, labai intriguojantis, ypač nagrinėjant konfliktus, kas yra gražu, kas ne, kas verta ar neverta būti paveldu, kas tinka, o kas netinka kokioje nors vietoje. Pavyzdžiui, įdomi tema yra kaimiškų paveldo teritorijų vystymas, jose galimos architektūros pavydžiai.

Skirtingos gyventojų grupės dėl savo socialinės ir erdvinės patirties bei pozicijos visuomenėje tą pačią aplinką patiria nevienodai, skirtingai apibrėžia vertingus jos aspektus, kovoja, kas turės galios priimti sprendimą, kas yra „gražu“. Sociologai nagrinėja šias išsiskiriančias pozicijas, tačiau tyrimai taip pat padeda atskleisti, kas leistų minėtųjų grupių perspektyvoms suartėti. Analizė to, kas sudaro vietos patyrimo esmę, kurią svarbu išsaugoti, leidžia pasiūlyti, kaip vystyti vietą, dėl kurios nesutariama, šios esmės nesugadinant ir kartu įnešant naujų dalykų. Į estetiką galima žiūrėti tiek kaip į įgalinančią, tiek kaip į ribojančią tam tikrus potyrius, santykius, judėjimą, sąveiką, atskirtį. Pavyzdžiui, stiklo fasadas kaip estetinis sprendimas apibrėžia vietos naudojimo galimybes ir patyrimą, galimas sąveikas, veiklas. Tad pasirinktos materijos poveikis būna tiek materialus (fizinė siena užkardo judėjimą), tiek simbolinis ir lyg suponuojantis, kam erdvė skirta, kas joje gali vykti, lankytis. Tad estetikos klausimas – net labai „sociologinis“, aprėpiantis konkrečios visuomenės situaciją, vertybes, atsiskleidžiančias per grožio kriterijų, struktūrinius sprendimus ir tai, kas tuos sprendimus priima.

Kokiais dar rakursais jūsų srities mokslininkai analizuoja architektūrą?

Kaip teigia architektūros sociologas Joachimas Fischeris, architektūra yra „sunki visuomenės medija“, nes materialiai įtvirtina šiosios sąrangą. Bet drauge ji lengva, kadangi architektūrą sudaro ir įvaizdžiai, produktai, projektai. Sociologo žvilgsnis tiek kabina sunkų akmenį, tiek kyla su naujausių būsto projektų reklamų balionais. Sociologinė architektūros analizė apima nuo visuomenių sąsajų su architektūrinėmis formomis iki struktūrų bei naudojimo ryšių: grupių sąveikos ir atskyrimo organizavimo, erdvinio fizinių struktūrų tyrimo, tarkime, kokiais atvejais atsiskleidžia žaismingas žmonių santykis su aplinka, kaip veikia gera (ir nelabai) viešoji erdvė, kokias santykių ir organizacijos formas leidžia institucijų architektūra (pavyzdžiui, bibliotekos, mokyklos, ligoninės), kaip šie pastatai geriausiai galėtų atlikti savo vaidmenį, sudarydami palankias sąlygas naudotojams. Ką leidžia ir ko neleidžia tam tikros architektūrinės struktūros: daugiasluoksnį miesto gyvenimą, susidūrimus, gyventojo ir praeivio santykį, galimybes saugiai, patogiai ir prasmingai patiriant aplinką ja naudotis kiekvienam, nuo mažo vaiko iki seno žmogaus, įvairius patyrimus: pasimatymus (įsimylėjėliai slepiasi antroje laiptų aikštelėje arba tuščiame Pelėdų kalno parke Kaune), pakylėjimą (sėdi su knyga žvelgdamas į miesto panoramą ar prisiglaudi prie šimtametės sienos siauriausioje jo gatvelėje)? O gal stovi kamštyje tiesioje kaip styga gatvėje (kepi saulėje, jeigu mašina ar autobusas be kondicionieriaus), akims slystant dangoraižių stiklais?

Žymos: