Modernaus ir šiuolaikinio meno galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta grupinė Lietuvos bei Prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir Žuvis“, kuria pagerbtos lietuvių dailininko, kompozitoriaus, genialaus tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 110-osios mirties bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 100-osios veiklos metinės. Šešiolikos lietuvių ir prancūzų menininkų kūriniai ekspozicijoje sujungė dvi kultūras, o dviejų skirtingų patirčių bei kartų kuratorius – lietuvę Juliją Palmeirao (Lietuvoje geriau žinomą kaip Dailidėnaitę) ir prancūzą Christianą Noorbergeną – pakvietė padiskutuoti apie dvišalių meno renginių svarbą.

Kaip manote, ar mums reikalingos tokios daugiakultūrės parodos kaip „Žmogus ir Žuvis“? Ar panašaus pobūdžio meno renginiai dar vis aktualūs? Kam jie svarbesni: kūrėjams ar jų auditorijai?

Christianas Noorbergenas: Menas minta susitikimais ir kitoniškumu. Jei menas neperžengia savo komforto erdvės (šiuo atveju – šalies) sienų, jis iš tikrųjų iki galo neišsipildo, tampa beprasmiška utopija. Išėjimas iš savęs ir yra kelias į atvirumą bei taip trokštamą galimą kūrybinę metamorfozę. Mane džiugina tokie kultūriniai kūrybiniai mainai. 2018 m. Orsė muziejuje Paryžiuje, minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį, buvo pristatyta paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“, atverianti šių valstybių XIX a. pab.–XX a. pr. dailės aukso fondą. Tad prancūzai turėjo galimybę susipažinti su Baltijos šalių menininkų darbais. Šiandien džiaugiamės nauja ekspozicija Kaune, kuri prancūzų autoriams kartu yra ir didelis nuotykis, ir didelis atradimas, ir tam tikras kultūrinis praturtėjimas. Tokia daugiakultūrė paroda toli gražu nekvepia kasdienybe, ji įaudrina, prisotina protą bei išjudina įprastą kūrybinį ritmą. Daugiašalis atvirumas ir santykinis rizikos prisiėmimas yra gyvybiškai būtini tiek menininkams, tiek visuomenei. Tai sukuria sveiką dialogą, teigiamą emuliaciją.

Julija Palmeirao: Mano giliu įsitikinimu, toks praeityje populiarus bikultūrinis bendradarbiavimas ir toliau išliks vienas įdomiausių būdų susipažinti su skirtingų meno mokyklų bei patirčių autorių kūryba. Atsakant į jūsų klausimą, drįstu teigti, kad mes visi esame laimėtojai, tiek žiūrovai, tiek menininkai. Tokios grupinės parodos ir tarptautinis bendradarbiavimas stimuliuoja kūrėjus. Manau, jiems be galo svarbu pamatyti bei įsivertinti savo darbus kitų autorių kūrinių kontekste. Menininko tobulėjimui būtina aktyviai dalyvauti meno procesuose, stebėti, kas vyksta ne tik savo šalies ribose, bet ir platesniame pasauliniame meno lauke, reikia realios akistatos su visuomene bei kolegomis. Tai padeda įprasminti kūrybą.

Kitas momentas – Lietuva turi išties didelę frankofonų bendruomenę, kuri visada su nekantrumu laukia prancūzų meno ir kultūros renginių, o šiuo metu Prancūzijoje taip pat juntamas didelis susidomėjimas Baltijos šalių menu. Taigi, kultūrinių mainų būtinybe negalime abejoti, o tokių grupinių parodų nauda yra neginčijama, nes vienoje ekspozicijoje pristatydami dvi kultūras matome išties koncentruotą abiejų šalių šiuolaikinio meno vaizdą.