Erika DRUNGYTĖ

MEILĖ IR AVIŽŲ KISIELIUS

Kad ir kiek mums būtų metų, viltis, jog Kalėdų laikas iš tiesų stebuklingas, yra gyva. Kažkokie nepaaiškinami jausmeliai strikinėja paširdžiuose kaip pavasariniai ėriukai dobilienoje, kadangi dvasia atsivėrusi džiaugsmui. Vargu, ar kuri kita šventė nuteikia taip optimistiškai, suburdama draugėn šeimą, nes – bent jau Lietuvoje – Kūčių vakarienė – vis dar saugomas paprotys, kurio vienas tabu – jokių svetimųjų, net draugų – ne. Taip, pasaulio rūbas margas mainos, įsileidžiame įvairių naujovių – ir kitų kraštų tradicijų, ir valgių, ir dainuojame lyg globalus choras viską nuo itališkų arijų iki angliško pop­so. O va Kūčios – reikalas šventas: svarbu ir plotkelės, ir įprastieji „skurdūs“ patiekalai (tarp kurių tie ypatingieji – kūčiukai, aguonpienis, kanapės etc.), ir jų skaičius, ir stalo papuošimas, santūrus, bemaž tykus pabuvimas tik su pačiais artimiausiais – gyvais ir mirusiais. Nejaugi kam šautų galvon tai pavadinti atavizmu?

O jei prie visų šių nuostabių paveldėjimų pridėtume dar ir kiek mistikos? Tiesą sakant, net ne mistikos, o tik baltiškosios mitologijos atšvaitų? Juk galėtume sukurti ne ką prastesnį filmą nei „Pixar“ studija, prieš kelerius metus pristačiusi puikią juostą „Koko“, atspindinčią meksikiečių Mirusiųjų dienos tradicijas. Nuo vaikų iki senimo – visiems ši animacinė istorija suteikė didžiulį malonumą, sužadino daugybę jausmų ir tapo viena žiūrimiausių. Net neabejoju, kad lietuviams, taip pat nepailsusiems švęsti savųjų Vėlinių, „Koko“ sustiprino pasitikėjimą savimi – juk senųjų papročių laikymasis dažnokai pašiepiamas, randama argumentų pasityčiojimui iš „apipelijusių“ ritualų, kurie, esą, tik parodo mūsų „nekrofilinius“ polinkius. Tačiau tiesa ir ta, kad minėtasis filmas skaudžiai priminė, kaip mums trūksta pagarbos senoliams bei visiems vyresniesiems, stiprybės vienybėje, sąžiningumo, meilės, pasiaukojimo.

Kaip bežiūrėsi, lietuviui šeima, giminė yra labai svarbu. Nepaisant kosminio skyrybų skaičiaus, tūkstančių nepilnų šeimų ir šimtų tūkstančių be vieno iš tėvų ar globos namuose augančių vaikų, mūsų žmonės ilgisi idealios šeimos, stengiasi tokią sukurti, deja, dažniau nesėkmingai nei sėkmingai. Pasaulinė statistika sako, kad tose šalyse, kuriose laikomasi tradicijų, svarbią vietą užima religija, o visuomenė nėra abejinga skyryboms (jas vertina kritiškai, rūpinasi vaikų saugumu, neatiduoda našlaičių ar paliktų mažųjų į valdiškus namus, puoselėja giminystės ryšius ir prisiima atsakomybę už kraujo gimines), šeimos institucija tvirtesnė, jos nariai mažiau veikiami išorinių pagundų. Šventės taip pat atspindi tautų bei visuomenių vertybių piramidę – kas dedama į pamatą, o kas tik linguoja viršūnėlėje.

Taigi, Kūčios ir Kalėdos – unikalus ikikrikščioniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų susipynimas mūsų kultūroje. Net nežinodami, ką gi reiškia prietarai ar draudimai, stengiamės jų laikytis lyg aksiomų, nereikalaujančių įrodymo. Pagarbiai žvelgiame į šeimos susirinkimo vakarą ir valgių atnašavimą, palikdami lėkštelę Anapilyje likusiems saviesiems, nesiraukydami dėl silkės ar avižų kisieliaus, nepasigesdami garsaus ir trankaus muzikinio fono. O štai Kristaus gimimo rytą džiūgaujame net ir tie, kurie nelaikome savęs tikinčiaisiais. Argi tai ne didesnė, ne tikresnė šventė už Naujuosius Metus? Drįsčiau manyti, kad tikrai tokia, nes – galbūt nesusimąstėme – viską darome iš didžiulės meilės. Juk amžinai žalio gyvenimo medžio ašis, apšviečiama vienybės, dosnumo, neatlygintinai dalijamo gerumo, artumo, susiklausymo, santarvės, taikos ir ramybės, ir yra esminis dėmuo, išskiriantis mus iš viso gyvūnijos pasaulio. Visa kita – žalčio pasakos, kasmet nunyrančios senos odos pavidalu, kad ir vėl augintume „naujesnę“, „gražesnę“, „ypatingesnę“ ir patys išvarytume save iš savęs.

Žymos: