Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė iki sezono pabaigos veiks paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta ekspozicija pristato vieno ryškiausių mūsų teatro režisierių spektaklius, pastatytus Kaune, primena kitus jo įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose sukurtus darbus, atskleidžia netikėtų meistro kūrybos ir gyvenimo aplinkybių. Nepamirština ir tai, kad 2021-ųjų birželį J. Jurašas minėjo savo 85-metį, o 2022-ųjų balandžio 20 d. sukanka 50 metų nuo Juozo Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ pastatymo Kauno dramos teatre legendinės peržiūros.

Ne kur kitur, o Kaune 1968–1972 m. garsusis režisierius pastatė aštuonis spektaklius, sulaukė visuotinio pripažinimo, išgyveno ryškų kūrybinį pakilimą ir – didžiausią sovietinės sistemos spaudimą, nesutaikomą konfliktą su Lietuvos TSR valdžia. Apžvelgiant J. Jurašo darbus, dažniausiai prisimenama „Barbora Radvilaitė“ – etapinis Lietuvos teatro istorijos spektaklis, šalies kritikų pripažintas ryškiausiu XX a. Lietuvos teatro kūriniu. Tačiau ne tik „Barbora Radvilaitė“ lėmė tolimesnę J. Jurašo būtį. Prisiminkime pirmuosius penkerius (1963–1968), rečiau minimus režisieriaus darbo metus.

Būtent po „Barboros Radvilaitės“ peržiūros, kai Jurašui buvo liepta koreguoti pastatymą, atsisakant esminių kūrinio elementų, 1972 m. rugpjūčio mėnesį režisierius į LTSR kultūros ministeriją, Kauno dramos teatrą, Lietuvos teatro draugiją ir savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakciją išsiuntė atvirą laišką, kuriame išsakė susikaupusias mintis ir skaudulius: „Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. <…> Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius. Kompromisai… jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutėkių.“

Po šio laiško J. Jurašą, neieškojusį „ramių užutėkių“, kultūros ministras Lionginas Šepetys atleido iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre. 1974-ųjų gruodį režisierius kartu su šeima emigravo.

Nuo krepšinio iki režisūros studijų

Siekiant kuo tiksliau ir išsamiau atskleisti Jurašo kūrybinį palikimą, labai padėjo rašytoja, vertėja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, knygose „Po Dvynių ženklu“, „Egziliantės užrašai“, „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ aprašiusi savo vyro kūrybos momentus, ypač daug dėmesio skyrusi užsienyje pastatytiems, Lietuvoje nerodytiems spektakliams.

Netikėtai, tačiau labai svariai prisidėjo ir publikacija „Atėjo naujas“ 1968 m. žurnalo „Nemunas“ rugpjūčio mėnesio numeryje. Apie straipsnį laiške, pažymėtame 1968-ųjų spalio 19-osios data, Jurašas parašė Vilniuje gyvenusiai bičiulei Aldonai Liobytei – rašytojai, vertėjai, aktorei: „…nuotaikos mano tokios, kad pradėjęs laišką vargu ar galėsiu jį kaip nors užbaigti. Viskas susidėjo į vieną vietą, – krūva įvairiausio š…o, – štai kas gavosi. Negaliu prisiversti dirbti, mane persekioja akys žmonių, tik ir laukusių progos mesti į mane akmenį. Ar tas nelemtas straipsnis „Nemune“ buvo signalas skalikams pulti į medžioklę. O man, kaip tyčia reikia išeiti medžioti didesnio žvėries…“

Straipsnio autorius – tuo metu vos dvidešimt ketverių, bet jau populiarus rašytojas Leonidas Jacinevičius. Šiandien toji publikacija, sudaryta iš žurnalisto pamąstymų apie kūrybą, pirmuosius režisieriaus darbus ir interviu su J. Jurašu, neatrodo iššaukianti, itin drąsi, galėjusi sukelti sovietinės sistemos piliečių susierzinimą. Juolab kad straipsnis, kaip buvo įprasta, praėjo bud­rią, neišvengiamą Glavlito cenzūrą…

L. Jacinevičius prisipažįsta, kad jam „knietėte knietėjo bent kiek išsiaiškinti jo [J. Jurašo – L. A.] intelektualinį bagažą, kūrybinius principus ir, žinoma, biografiją“. Nuoširdus susidomėjimas sulaukė atviro atsako. Abipusis pasitikėjimas, pokalbio atvirumas ir jaunatviškas maksimalizmas, perteiktas leidinyje, matyt, pasitarnavo jauno režisieriaus nedraugams.

Žurnalisto dėmesys 32-ejų metų kūrėjui buvo dėsningas. Juk naujasis Kauno dramos teat­ro vyriausiasis režisierius J. Jurašas buvo vos prieš kelerius metus baigęs studijas Sąjunginiame teatro meno institute Maskvoje (GITIS). 1963-aisiais Vilniaus rusų dramos teatre (dabar Lietuvos rusų dramos teatras) jis pastatė Sovietų Sąjungoje populiaraus dramaturgo Aleksandro Volodino „Paskyrimą“, savo studijų diplominį darbą, tačiau GITIS’o absolventas atsisakė šį spektaklį pristatyti egzaminų komisijai.

Minimas „pirmas prisvilęs blynas“ (tik vėliau, iš kitų J. Jurašo pokalbių paaiškėja, kad „Paskyrimas“ buvo vaidinamas, bet trumpai, nes teatro Meno taryba nusprendė, esą tai – smulkiaburžuazinis, ideologiškai kenksmingas spektaklis, ir uždraudė jį rodyti). Straipsnyje rašoma, kad režisieriaus tėvas buvo buržuazinės Lietuvos armijos atsargos karininkas, motina – mokytoja; 1941-aisiais juos nužudė baltaraiščiai. Pats Jurašas prisipažino mokykloje mokęsis prastai, bet gerai žaidęs krepšinį – net buvo pakviestas į Lietuvos jaunimo rinktinę. Tik dėl krepšinio įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. O ten… „Ištisas dienas tįsodavau kambaryje, skaitydamas įvairiausias knygas, žinoma, tik ne tas, kurias reikėjo; nueidavau į treniruotes ir kant­riai laukiau, kada pagaliau mane išmes iš Akademijos. Keista – niekas net nesiruošė manęs išbraukti iš studentų sąrašų. Puikiai žinojau, kad sėdžiu ne savose rogėse, bet nesusigaudžiau, kur tos manosios rogės“, – pasakojo jis. Prisiminė ir kaip įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Dramos aktorių kursą. Studijų euforiją pakeitė „kažkoks nepasitenkinimas“ – dėl to ryžosi kelionei į Maskvą, režisūros studijoms Teatro meno institute.

Niekur neminimas etapas Maskvoje

Prieš daugelį metų įvykusį J. Jurašo pristatymą žiniasklaidoje galima drąsiai vadinti „aukso vertės“ publikacija. Šiandien, kai viešojoje erdvėje nepavyksta rasti išsamios šio kūrėjo teatrografijos, interneto enciklopedijose apstu netikslumų, o pats režisierius gyvena toli Floridoje ir, regis, savo kūrybinio kelio pradžios nesureikšmina, L. Jacinevičiaus tekstas atskleidžia ir iki šiol menkai žinomų pirmųjų J. Jurašo darbų detalių, statant spektaklius Čeliabinske ir Maskvoje.

Po darbo Vilniaus rusų dramos teatre režisierius nuvažiavo į Čeliabinską, stambų Rusijos Pie­tų Uralo pramonės ir kultūros miestą. Ten, Čeliabinsko valstybiniame dramos teatre, 1963 m. spalio 9 d. įvyko J. Jurašo spektaklio „Kasa marė“, sukurto pagal moldavų rašytojo Iono Druţă’ės pjesę, premjera. Spektaklis buvo pateiktas kaip diplominis studijų GITIS’e darbas. Iš Maskvos atvykusi egzaminų komisija jį įvertino aukščiausiu pažymiu, o Čeliabinsko aktoriai, pasirašydami ant afišos, Jurašui išsakė šiltų padėkos žodžių, šviesių linkėjimų.

Diplomuotam režisieriui buvo pasiūlyta vadovauti Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Studentų dramos teatrui. Įdomu, kad šis teatras, įsteigtas 1756-aisiais kaip Imperatoriškojo Maskvos universiteto Studentų teatras, yra seniausias Maskvoje. Iškalbingas faktas, kad jam 1957–1959 m. vadovavo žinomas rusų teatro ir kino režisierius, aktorius, pedagogas Rolanas Bykovas, o 1964 m. režisieriai Sergejus Jutkevičius ir Markas Zacharovas pastatė vokiečių dramaturgo Bertoldo Brechto 1941 m. parašytą pjesę-pamfletą „Artūro Ui karjera“. Tai istoriją apie niekingo žmogelio virsmą superžmogumi – atvira nuoroda į Hitlerio ir jo partijos išaukštinimą… Tokia studentiško teatro atmosfera, kūrybinės veiklos pasirinkimas, matyt, lėmė, kad Jurašas ėmėsi darbo su jaunimu, pradėjo repetuoti šveicarų dramaturgo Friedricho Durrenmatto pjesę „Fizikai“. Iškalbingas, šiandien niekur neminimas talentingo režisieriaus kūrybinio darbo etapas.