Erika DRUNGYTĖ

Matematika ir užkalbėjimai

Baigiasi metai, baigiasi metai, baigiasi metai… Kalendoriuose, ataskaitų lapuose, renginių plakatuose, kvietimų į šventes pranešimuose, parduotuvių reklamose, televizorių, kompiuterių monitoriuose. Tai – skaičiai, žymėjimo sistema, įvesta kasdienybėn, kad nepasiklystume, nesusipainiotume. Ji brėžia istorijos horizontalę, kurioje telpa epochos, metai, dienos ir valandos su minutėmis bei sekundėmis, nurodo atstumus, kryptį, kelią. Štai pasakos Joniukas ir Grytutė, nubarstę savo nueitą taką akmenukais, galėjo sugrįžti namo, tačiau pabėrę duonos trupinių, kuriuos sulesė paukščiai, įstrigo girios tankmėje ir klaidžiodami nusidangino iki jiems pragaištingos vietos. Apskaičiuok! Toks raginimas girdėti iš vyresniųjų, iš patirties turinčių. Apskaičiuok savo galimybes, savo veiksmus, savo poelgius, savo lūkesčius. Nedaryk nieko aklai – pasimesi, nusuksi ne ten, nepajėgsi, neišpildysi…

Ta niekuo nepakeičiama matematika! Nei ji, nei skaičiai nėra savaime atsiradę, o dirbtinai sukurti objektai, ir skirtingos civilizacijos labai nevienodai juos suprato bei interpretavo. Ką jau kalbėti apie skaičiavimo ir jo svarbos suvokimą kultūrose. Kol Pitagoras, įsikibęs į natūraliuosius skaičius, įrodinėjo tiesą, kad „viskas yra skaičius“, indai seniausiai turėjo keturis begalybės variantus, elipses, taip pat ir neigiamus skaičius, kuriems Europa labai nedrąsiai atvėrė kelią tik XIX a., be to, veikale „Āpastamba Dharmasūtra“ (I a. pr. Kr.) kuo tiksliausiai aprašyta… Pitagoro teorema! Apie ką XVI a. kalbėjo inkvizicijos teistas ir iki mirties jos prižiūrėtas vargšas Galileo Galilėjus, V a. pr. Kr. jau buvo įvardyta viename ankstyviausių Indijoje žinomų tekstų „Vedāṅga Jyotiṣa“ – pasaulio neįmanoma suprasti be matematikos. Net Gautama Buda, pasisakydamas apie skaičius, mini to meto antikiniam pasauliui nesuvokiamą dydį – talaksaną, o tai lygu 10⁵³. Tačiau matematika anuomet buvo ir poezija, filosofija, astrologija, religija, apeigos, kitaip tariant – gelminis gyvenimas.

Tad vėl nuo pradžių – kalendorinių metų pabaiga visiškai neatspindi nei skaičių sakralumo, nei simbolizmo, nei mistikos. Šiuolaikiniame pasaulyje tai tėra buitinis žymėjimas, eiliškumo tąsa. Pradėjus skaitmeninti tekstines knygas ir skaitmenizuoti veiklas, skaičius tapo viso labo ženklu, atpažinimo kodu – įpjova ant Robinzono Kruzo dienų stulpo. Gal todėl žmonės, ilgėdamiesi stebuklų, gręžiasi į astrologiją, atranda senąją kinų kultūrą su Zodiako ženklais, gilinasi į savo tautų mitologiją. Arba, daug nesukdami galvos, skaičių magijos svarbą parodo nuostabiai paprastais sprendimais – automobilio numerių pasirinkimu, tatuiruote, pakabuku, o kartais ir sensacingai deklaruodami, jog, pavyzdžiui, 2021 12 21 reiškia kažin ką ypatingo. Vadinasi, to kažin ko tikrai reikia, tai masina, jaudina, įtraukia, judina vaizduotę ir jausmus. Todėl skaičių šventumą ir svarbumą liudija kalendorinių švenčių įprasminimas, nes jose yra vietos tiems skaitmenims, kurie nuo neatmenamų laikų laikomi išskirtiniais.

Trejetas ir trejybė, trys kart trys, trejos devynerios, trisdešimt trys, devyni, devyniasdešimt devyni… Tik dvylika naujas, bet gal tiesiog – trys kart keturi, tačiau tokie skaičiai dalomi iš dviejų, o dvejetas – baigtinumo, nejudrumo, pusiausvyros atitikmuo. Kita vertus, trikojis – stabiliausias baldas. Bet skaičių filosofijoje tai visai kas kita – nelyginiai yra tie, kurie nesustoja, nelaiko keturių namo kampų, bet nuolat maitina naują pradžią. Tad dabar, pasitikdami 2022 metus, turime ne vieną pasirinkimo galimybę: tiesiog nepamiršti vietoj 1 įrašyti 2, o gal įžvelgti nuostabų ramybės ir patikimumo ženklą, nekreipti dėmesio į dvejetus, bet išgirsti, kad bjaurųjį Saturną pakeis puikusis Jupiteris, o juodai ariantį ir nelankstų Jautį – kovingas, tačiau šįkart neagresyvus Tigras, arba pasikliauti žydų skaičiavimu ir pasižymėti, kad gyvename 5782-aisiais. O galbūt tiesiog tris kartus pabelsti į medį, tris kartus nusispjauti per petį ir tris kartus savo vandens stiklinei pasakyti kokį nors užkalbėjimą. Kad ir – į sveikatą!

Žymos: