Su aktoriumi Martynu Nedzinsku susitikome po dar tik rudenį Lietuvos nacio­naliniame dramos teatre įvyksiančio Grzegorzo Jarzynos spektaklio „SOLIA­­RIS 4“ repeticijos. Šio pokalbio nevadinsiu interviu, veikiau tai dviejų žmonių buvimas tam tikroje nuotaikoje, kuri šiuo metu jiems abiems artima. Tenesupyksta skaitantys, jog leidžiam sau būti atviri, galbūt šiek tiek pesimistiški ar nuobodūs, bet sėdėdami šalia teatro ir šnekėdamiesi apie vaidybą mudu nevaidinome. 

Kada paskutinį kartą buvai scenoje prieš žiūrovus?

Neprisimenu, gal prieš metus.

Koks jausmas grįžti į teatrą po tokios ilgos pertraukos?

Kvailas, nes labai atitolsti. Rengiesi spektakliams, bet premjeros neįvyksta. Per repeticijas kažką sužinai, įsigyveni, norėtum eiti toliau, papildyti vaidmenį savomis įžvalgomis, o turi sustoti. Per šias pauzes daug kas pasimiršta, nutrūksta eiga. Visą kūrybinį dėmesį išbarstai, negali jo skirti vienam procesui. Kai repetuoji, persiimi tam tikromis temomis, klausimais, tau smalsu, tu domiesi, mąstai apie tai, tačiau pertrauka veikia kaip stabdžiai.

Ar per pandemijos surežisuotą pauzę pasikeitė Tavo požiūris į teatrą?

Sugriuvo iliuzija, jog esi čia kažkam labai reikalingas. Kaip nebuvo dėmesio kultūrai, taip jo ir nėra. Jeigu spektaklį vaidinai prieš metus ir iki šiol negali sugrįžti scenon, tai taip ir jautiesi.

Išduotas?

Taip, ir toks paliktas. Savo sričiai skyrei daug metų, laiko, dėmesio, ją išmanai, turi ir patirties, ir praktikos. Bet kam to reikia? Kalbu ne tik apie save, apskritai apie aktoriaus profesiją. Atrodė, jog pasikeitus valdžiai keisis ir tam tikras požiūris į teatrą, kultūrą, tačiau ne – ji vis dar paraštėse. Taip ir sugriuvo iliuzija. Žinai, jaučiu tokį paradoksą – nevaidinau metus laiko, bet aš ir nenoriu vaidinti.

Žiūrovas Tau svarbus?

Žinoma, be jo daugiau nieko ir nėra. Tačiau jis būna visoks, negali pasirinkti.

Taigi, prisitaikai?

Manau, tai abipusis dalykas. Ir publika lygiai taip pat prisitaiko. Nėra kažkokio išankstinio vertinimo. Pajunti. Teatro gerbėjai visada yra geranoriški, stengiasi suprasti, bet gãli ir nusivilti – galbūt kažkas prieštarauja jų įsitikinimams, nepateisina lūkesčių.

Tačiau aktoriaus atsakomybė – kur jis veda publiką. Ar visada ją prisiimi?

Už savo personažus – taip. Bet kiekviename spektaklyje vaidina dešimtys aktorių. Jeigu matai, kad kažkas krypsta ne į tą pusę, gali keisti tik save. Gal šitai ir yra tas dalykas, kodėl teatras gyvas ir įdomus. Todėl, kad jis pažeidžiamas, kitoks, besikeičiantis. Įsijungęs filmą, visada matai tą patį.

Bet kino teatrui nereikia žiūrovo – filmas gali būti rodomas tuščioje salėje. Per karantiną ir teatrui nebereikėjo žiūrovo, bet, tikiu, ten nebuvo ir paties teatro. Man labai patinka tai, kad, kai sėdžiu spektaklyje, esu tikra, jog Martyno Nedzinsko šiuo metu nėra niekur kitur, nes jis dabar čia vaidina „Žuvėdrą“. O štai kine nežinau, kur esi tada, kai į Tave žiūriu ekrane.

Spektaklis gali vykti tik susitikimo metu. Tai teatro esmė.

Toks bendrystės jausmas, žinojimas – esam kartu. Vienam burbule, kuris galbūt ir sprogs, bet vis tiek.

Taip, viskas apie energiją.

O Tau sunku vaidinti? Klausiu ne apie konkrečius personažus, o apskritai apie jausmą.

Ne, vaidinti nėra sunku. Pasitaiko tokių dienų, kai nesinori. Tada, aišku, nelengva susikaupti. Didžiausias iššūkis turbūt yra pasiduoti, atsiverti, atsidaryti. Tapti pažeidžiamam. Tai kainuoja. Tam reikia jėgų, valios. Nors nėra sunku.