Praėjusį rudenį vienas garsiausių mūsų laikų režisierių Martinas Charlesas Scorsese’ė minėjo savo 80-ies metų jubiliejų. Garbaus amžiaus filmų kūrėjas yra uždaro būdo – retai pasirodo viešumoje ir kaip tikras italas gimtadienį švenčia tik su šeima. Visgi aktorius Leonardo’as DiCaprio’us įtikino bičiulį surengti grandiozinį vakarėlį Niujorke, Manhatano kvartale esančiame prestižiniame „Casa Cipriani“ viešbutyje. Čia 2022-ųjų lapkričio 17-osios vakarą draugai bei įvairios kino žvaigždės susirinko pasveikinti režisierių ir simboliškai pagerbti jo įspūdingą jau 50 metų trunkančią kinematografinę karjerą.

Būtent Niujorkas yra viena centrinių M. Scorsese’ės filmų temų – šis miestas ne tik suformavo patį kūrėją, bet ir įkvėpė įsimintiniausius jo juostų personažus bei istorijas. Kino kritikai teigia, kad M. Scorsese’ės kinas ir yra Niujorkas. Tiesa, šis megapolis dažnai tapatinamas su dviejų režisierių kūryba – tai minėtasis M. Scorsese’ė bei Woody’is Allenas, tik pastarasis garsųjį metropolį kino ekranuose pateikia per glamūrinę radikalaus prašmatnumo prizmę, o štai M. Scorsese’ės filmuose pasaulis regi kasdienį, nė kiek nepagražintą Niujorką – gluminantį, triukšmingą, skendintį smoge, kurio šaligatviais kasdien srūva kraujas, o kažkur netoliese aidi gangsterių susišaudymai. Būtent toks Niujorkas ir užaugino Martiną.

Šiandien M. Scorsese’ė gyvena prabangiame Aukštutiniame Istsaide (tai centrinė Manhatano dalis), tačiau vaikystę jis leido skurdžiame Mažosios Italijos kvartale. Kūrėjo seneliai buvo iš Palermo, bet jo gimdytojai emigravo į Ameriką – tėvas dirbo skalbykloje, o mama siuvo drabužius, todėl jaunuolis gyveno nepritekliuje. Šiandien Martinas pamena, kad augant tokiame rajone kaip Mažosios Italijos egzistavo tik du pasirinkimai: tapti gangsteriu arba kunigu. Mažo ūgio, itin drovus, jis negalėjo šlietis prie aplink siautėjusių gaujų, todėl dienas leisdavo vienas, dažnai lankydavosi bažnyčioje ir puoselėjo svajonę tapti dvasininku. Vėliau net užsirašė į kunigų seminariją; visgi dėl sunkios ast­mos formos, nuo kurios režisierius kentėjo visą gyvenimą, jam teko atsisakyti šio kelio – liga privertė likti namuose.

Tačiau atsitiko taip, jog kartą per televiziją jaunuolis išvydo Roberto Rossellinio filmą „Paisanas“ (Paisà, 1946). M. Scorsese’ė pamena, kad italų režisieriaus neorealizmo šedevras jam paliko tokį gilų įspūdį, jog jau tuomet suprato – menas gali ne tik keisti pasaulį į gerą, bet ir padėti suvokti gyvenimo prasmę. Greitai kinas tapo jo didžiausia aistra. Neturėdamas pinigų ir negalėdamas įsigyti kino kameros, Martinas ėmė kurti istorijas, kurias tiesiog piešė storyboard kadruotėse (animacijos žanrui artimas metodas, kai organizuota seka išdėstomi grafiniai vaizdai – eskizai arba iliustracijos). 1960 m. vaikinas pagaliau įstojo į Niujorko universiteto Kinematografijos kursą, kur netrukus pradėjo realizuoti savo pirmuosius trumpametražius filmus.

Įdomus faktas, kad vėliau pats M. Scorsese’ė ten dėstė kinematografiją. Jis suformavo ištisą režisierių kartą – tarp meistro studentų buvo net tokie kūrėjai kaip Oliveris Stone’as bei Spike’as Lee. Savo gyvenimą pašventęs kinui, Martinas sugebėjo į vieną sujungti ir įprasminti tai, kas kažkada Mažosios Italijos kvartale jam atrodė vienintelis pasirinkimas: būti gangsteriu arba kunigu. Ne veltui daugumoje jo filmų pagrindiniai herojai yra žiaurūs, smurtaujantys personažai, tačiau jie visada pasižymi giliu dvasingumu, trokšta savo nuodėmių atpirkimo.

Visgi režisieriaus kelias į kinematografijos olimpą buvo ilgas ir sudėtingas. Po keleto ne itin sėkmingų filmų 1973 m. M. Scorsese’ė sukūrė pirmąjį jį išgarsinusį šedevrą – šiurkščią kriminalinę dramą „Bjaurios gatvės“ (Mean Streets, 1973), kurios veiksmas sukasi apie dviejų jaunuolių, trokštančių tapti mafijozais, kasdienybę Niujorko Mažosios Italijos kvartale. Čia tamsi dramatiška atmosfera susipina su gangsterių istorijomis; šios atrodo itin įtikinamos, nes režisierius jas pasakoja per autobiografinę prizmę. Pagrindinių personažų vaidmenis atliko aktoriai Harvey’is Keitelis bei jaunas ir anuomet dar niekam nežinomas Robertas De Niro’as. Jis irgi italų kilmės, augęs ten pat kaip ir Scorsese’ė. Tarp vyrų akimirksniu įsiplieskė nuoširdi draugystė, besitęsianti iki šių dienų – net devyniuose kūrėjo filmuose Robertas vaidino pagrindinius personažus. Iš vienos pusės, režisierius atrado puikų aktorių, idealiai įkūnijusį stereotipinę Niujorko italų kilmės gangsterio figūrą, kurią paaug­lystėje pastoviai matydavo savo rajone. Iš kitos pusės – šiame ir vėlesniuose filmuose R. De Niro’as stereotipiniam italo gangsterio personažui visada suteikdavo nuoširdaus savitumo.

M. Scorsese’ės ir R. De Niro kinematografinė simbiozė greitai pasiekė tarptautinę šlovę – netrukus pasirodė psichologinis trileris „Taksistas“ (Taxi Driver, 1976), šiandien įvardijamas kaip bene giliausias ir garsiausias režisieriaus darbas. Po šios juostos De Niro talentas užkariavo viso pasaulio žiūrovų širdis – Trevio Biklo personažas tebėra vienas stipriausių aktoriaus vaidmenų. Filmas pasakoja apie Vietnamo karo veteraną, Niujorke dirbantį taksistu, tačiau nesugebantį reintegruotis į visuomenę – jį kamuoja nemiga, nerimas, depresija. Nuo pat pasirodymo kino ekranuose, kritikai ir publika šį trilerį pripažino šedevru, ir šiandien jis laikomas vienu svarbiausių Naujojo Holivudo filmų. Pagrindinis herojus čia įkūnija nerimą bei tuštumą, kuriuos anuomet išgyveno ne tik Amerika, bet ir didžioji Vakarų pasaulio dalis. Tais pačiais metais „Taksistas“ laimėjo „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą prestižiniame Kanų kino festivalyje.