fbpx

Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Praplėstos daiktų sąvokos

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Dizaino parodų kiekis Lietuvoje, ar bent jau Vilniuje, auga lyg ant mielių – galima suskaičiuoti bent po dvi tris per sezoną. Ko gero, nepadoru būtų sakyti, kad Lietuvos dizainas ar viena iš jo kategorijų stipriai ūgtelėjo, kaip ir klaidinga būtų teigti, kad staiga, iš niekur nieko, susidomėjome parodiniais dizaino eksponatais, tačiau kažkas tikrai nutiko. Sparčiai jaunėjanti dizainerių bendruomenė, glokalus (globalus + lokalus) mąstymas ir nuolatinis savo jėgų išbandymas tarptautiniuose konkursuose bei dalyvavimas užsienio mugėse augina ne tik kūrėjus, bet ir mus – dizaino vartotojus ir jo tyrėjus. Štai dizaineris ir dizaino strategas Jonas Liugaila straipsnyje „Ne viskas dizainas, kas dizainu žiba“ puikiai pastebėjo, kad „pirmuosius žingsnius žengiančioje nacionalinėje dizaino politikoje svarbiausias dėmesys pirmiausiai sutelktas į edukaciją. Edukaciją plačiąja prasme. Tiek visuomenei suteikiant konkrečius mąstymo įrankius, tiek privačiam ir visuomeninam sektoriui suteikiant kriterijus, kaip atpažinti ir vertinti dizaino kuriamą vertę.“

Parodų daugėja, individualių ir grupinių dizaino projektų apdovanojimų nemąžta, ir rodosi, kad lietuviško dizaino bendruomenė, erdvė siekia praplėsti daikto sąvoką už jo fizinės išraiškos ribų. Būtent apie tai kalbamės su dviem jaunosios dizainerių kartos atstovais – Marija Puipaite (M. P.) ir Vytautu Geču (V. G.). Žvelgdama į jų kuruotas parodas (kurių 2021 m. buvo net dvi!) neretai susimąstau, kaip šis tandemas – subtili, taktiliška Marija ir plačiaburnis, nuolat ties riba balansuojantis Vytautas – sugeba dviese sukurti dizaino reginį. Drauge ieškojome atsakymų į tokius klausimus, kaip kodėl reikia dizaino parodų, kas turi pasikeisti dizaino edukacijoje, ar egzistuoja lietuviška dizaino politika ir kodėl dizaino objektų daiktiškumas yra didelė vertybė.

Pradėkime nuo to, kaip atradote save, ir drauge – vienas kitą, dizaine.

M. P.: Save atrasti šioje srityje padėjo magist­ro studijos Eindhoveno dizaino akademijoje; tai buvo tam tikros izoliacijos, koncentracijos, iššūkių ir kartu – kūrybinės laisvės metas. Išsigryninau man svarbias temas, įsivardijau, kaip suvokiu bei patiriu daiktinę aplinką, kokią man tai turi reikšmę. Tarptautinis kontekstas taip pat leido save suvokti kaip unikalią kūrėją, supratau, kad vis dėlto turiu specifinį braižą, stipriąsias ir silpnąsias puses. O Vytautas visada buvo šalia, ir kai tau dvidešimt keleri – tiesiog užaugi kartu. Nuo pat bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijoje su dar keliais „muškietininkais“ mokėmės vieni iš kitų, drauge generavome kūrybines idėjas. Su Vytautu visada turėjome ambicijų į dizaino sceną „įsipaišyti“ individualiai, bet 2017 m. vienai parodai pabandėme objektą sukurti bendrai ir patiko – buvo daugiau reiklumo sau ir kitam, mažiau „įsipatoginimo“ jausmo. Manome, kad sujungus skirtingas mudviejų dizaino praktikas gaunamas tiek konceptualiai, tiek materialiai stipresnis rezultatas. Galų gale, tai labai gera protinė mankšta, nes ir žinios (know-how) taip pat kaupiasi dvigubai. Tik štai dar ieškome recepto, kaip išlaikyti bendradarbiavimą, bet nepamesti ir individualių praktikų.

V. G.: Planavau studijuoti grafinį dizainą, bet po bendrų abiejų sričių mokslų pirmame kurse vis dėlto pasirinkau daiktų dizainą. Patiko objektų trimatiškumas, santykis su erdve, taktiliškumas, skulptūriškumas ir pats darbas rankomis. Studijos VDA padėjo susipažinti su daikto sąvoka, o jau vėliau, magistrantūroje, norėjosi, kad kuriama forma įgautų prasmę. Tuo metu su Marija ir dar keletu kolegų pradėjome pastebėti ir tarpusavyje dalintis Eindhoveno dizaino akademijos studentų baigiamaisiais darbais, kuriuose praktika būdavo susieta su teorija, tad būtent toks principas ir tapo tolimesnių studijų tikslu. Supratus, kad dizainas mus supa visą laiką, norėjosi suprasti, kaip galima praplėsti daikto sąvoką už jo fizinių ribų. Eindhoveno akademijos metodai tuo metu atrodė sufleruojantys gerus atsakymus.

Na, o su Marija mus sieja bendri mokslai. Tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose. Susipažinom dar bakalauro studijų laikais ir visada vienas kitą palaikėm. Su keletu kitų kursiokų buvom įkūrę kūrybinį susivienijimą „Vienasdu“, kuriame įvyko pirmieji idėjų įgyvendinimo pasibandymai už institucijos ribų. Nors pirmojo projekto kartu ėmėmės sąlyginai neseniai, bet kažkuria pras­me visada buvom greta. Taip ir užaugom kartu, formuodami vienas kitą. Juokiamės, kai kartais atrodo, kad Marija geriau už mane žino, kaip kūrybiškai norėčiau ar turėčiau elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir atvirkščiai. Dabar patarimai vienas kitam labai dažnai iškart tampa sprendimais, o išsiskiriančios nuomonės nesukelia nesutarimų – skirtingos savybės paprastai padeda įgyvendinti sumanymus.

Peržvelgus jūsų CV atrodo, kad akademinėje veikloje žengėte koja kojon – ta pati VDA, tas pats Eindhovenas, dabar – vėl drauge Lietuvoje. Matant judviejų veiklą ir ypač didelį jos pastebėjimo viešojoje erdvėje proveržį, kyla klausimas – kodėl esate čia? Atrodo, užsienis galėtų suteikti daugiau matomumo, tarptautinio pripažinimo, ryšių… Juk daug kas sako, kad dizainerio (ypač konceptualisto!) duona ne lengva ir puri, o ruginė ir kiek pastovėjusi.

V. G.: Iš vienos pusės, pagyvenęs ir pastudijavęs svetur supratau, kad Lietuva jau yra Europos dalis ir galimybės joje labai panašios, o konceptualaus dizaino kūrėjams visur reikia save įrodinėti, ne tik čia. Iš kitos pusės, kiekviena vieta visada turės savo specifinių savybių, kurias išmokau vertinti ir taikyti kūryboje. Atrodė, kad kažkas Lietuvoje dar nėra išbandyta ar padaryta, todėl buvo gan aišku, kuo mes galim būti vertingi vietos dizaino laukui, kaip jį papildyti, praplėsti. Sakyčiau, sukurti kažką savito dabar labai geras sąlygas matau čia.

M. P.: Kodėl dirbame Lietuvoje? Pirmiausia dėl to, kad savo veiklos įvietinime čia matome daugiau prasmės. Gerai žinojome, apie ką svajojame, pamatėme, kaip tai veikia, norime ir savo šalyje tai susikurti. Gal šitai netgi daugiau egoistinis troškimas, ne vien visuomeninis. Dabar nelabai svarbu, kur gyveni, jei tik įsilieji į pasaulio pulsą – dalyvauji parodose, bendradarbiauji su kolegomis iš kitų šalių. Aš gal kaip tik sakyčiau, kad užsienyje labiau vilioja gyvenimo būdas, profesinis „prasimušimas“ – ne tiek. Kelias visų visur pradžioje nelengvas, nesvarbu, kur pasirenki veikti, esmė, kad daug metų investuoji į savo kūrybą, dirbi pašalinius darbus. Greitų sėkmės istorijų – vienetai, tad svarbu nepamesti, ko sieki.

Abu studijuojate VDA meno doktorantūroje. Kaip manote, ar yra ir, jei taip, kokia tokio išsilavinimo pridėtinė vertė dizaineriui?

M. P.: Doktorantūrą vadinčiau prabanga užsiimti kūryba. Akademinis kontekstas suteikia daugiau laisvės, suteikia įdomių ryšių, tarptautinių galimybių vykdyti tyrimus, bet taip pat priverčia ir dar labiau spausti save, paaugti. Po dvejų studijų metų man tai vis dar yra didelis iššūkis, nes kartu su jomis ūgtelėjo ir reiklumas sau. Taip išėjo, kad bakalaure teorijos mokėmės mažai; priklausome tam tikrai „lūžio“ kartai, kai buvo naikinama Filosofijos katedra, taip pat ir kiti teoriniai moduliai, o nauji dar nebuvo susiformavę, tad netekome stipriųjų „senosios mokyklos“ dalykų. Magistro studijos buvo praktinio pobūdžio, mokėmės originaliai mąstyti, jautriai matyti, dirbti intuityviai, tad bent man susiakumuliavo didelis alkis teorijos žinioms.

2021-11-22
Tags: